Ge­di­mi­no Ne­mu­nai­čio nuotr. Ve­te­ri­na­rui M. Ra­dze­vi­čiui kiek­vie­na dar­bo die­na – vis ki­to­kia.

Ša­lia tur­ga­vie­tės įsi­kū­ru­sios UAB „Uk­vais­ta“ ve­te­ri­na­ri­jos gy­dyk­los lau­kia­ma­ja­me – ei­lu­tė. Gre­ta šei­mi­nin­kės ko­jų ra­miai tu­pi bul­ter­je­ras. Ant so­fos jau­nu­tės šei­mi­nin­kės ran­ko­se – į už­klo­tą su­suk­tas rai­nas ka­ti­nas.

Pa­cien­tams teks tru­pu­tį pa­lauk­ti, mat ant ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jo pri­ima­mo­jo iš­ka­ba by­lo­ja apie vyk­sian­čią ope­ra­ci­ją. Ka­lai­tei at­lie­ka­mas ce­za­rio pjū­vis, o dė­žė­je jau gar­siai cy­pia į pa­sau­lį na­tū­ra­liai ne­pa­no­rę at­ei­ti šu­ny­čiai.

Tai – ve­te­ri­na­ri­jos gy­dyk­los kas­die­ny­bė. Čia kas­dien ver­da gy­ve­ni­mas, kei­čia­si ma­žie­ji pa­cien­tai, svei­ki­na­ma nau­ja gy­vy­bė bei lie­ja­mos grau­džios aša­ros dėl au­gin­ti­nių ne­tek­ties.

Pra­šė ope­ruo­ti ir kiau­lę

M. Radze­vi­čius sa­ko esan­tis uni­ver­sa­lus ve­te­ri­na­ras – gy­dan­tis ir ar­klius, ir žiur­kė­nus.

64 me­tų vy­ras pri­si­pa­žįs­ta esan­tis vy­riau­sias iš Uk­mer­gės ve­te­ri­na­rų. Gy­dyk­lo­je daž­niau­siai ope­ruo­ja ka­tes ir šu­ne­lius. Ta­čiau te­ko ope­ruo­ti ir la­bai ne­įpras­tus ke­tur­ko­jus – kiau­lę ir ož­ką. Kiau­lai­tei, re­gis, ope­ra­vo iš­var­žą, ož­kai – akį.

„At­ne­ša ir vėž­liu­kų, žiur­kių, net sa­la­man­drą bu­vo at­ne­šę. Bet juk rei­kia spe­cia­li­zuo­tis, to­kius siun­čiu į Vil­nių“, – pa­sa­ko­jo M. Ra­dze­vi­čius.

Ka­muo­ja įvai­rios li­gos

Ko­kios daž­niau­sios pro­ce­dū­ros šio­je gy­dyk­lo­je? Pa­ti po­pu­lia­riau­sia – šu­niu­kų ir ka­čiu­kų vak­ci­na­ci­ja. Iš ope­ra­ci­jų daž­niau­sios ke­tur­ko­jų ste­ri­li­za­ci­jos ope­ra­ci­jos, o tarp li­gų ka­lai­tėms ir ka­tėms daž­nos aku­še­ri­nės li­gos. „Ką tik ka­ly­tei at­li­kau ce­za­rio pjū­vio ope­ra­ci­ją“, – pa­sa­ko­jo ve­te­ri­na­ras.

Pa­sak jo, šu­ny­čiai ken­čia nuo virš­ki­ni­mo ne­ga­la­vi­mų, vi­du­ria­vi­mo, jų žar­ny­ne įsi­vei­sia kir­mi­nai.

Kaip ir žmo­nės, taip ir jų ke­tur­ko­jai po šven­čių ne­re­tai ap­si­nuo­di­ja. Šei­mi­nin­kai, pa­si­ro­do, juos tie­siog ap­še­ria ne­gai­lė­da­mi vai­šių nuo šven­ti­nio sta­lo ar­ba duo­da jau pa­ge­du­sio mais­to.

Ka­lai­tėms ir ka­tėms vie­na po­pu­lia­riau­sių ope­ra­ci­jų – pie­no liau­kų aug­lių ša­li­ni­mas. Ma­no­ma, kad vie­na aug­lių prie­žas­tis – hor­mo­ni­nės tab­le­tės nuo ru­jos.

Gy­vū­nai taip pat ken­čia nuo ak­men­li­gės ar at­ve­ža­mi pa­ty­rus įvai­rias trau­mas.

Kar­tais ne­be­ope­ruo­ja

Ka­da pa­sa­ko, kad ope­ruo­ti ne­ver­ta? Kai gy­vū­nas la­bai se­nas, o li­ga iš­pli­tu­si, yra di­džiu­lė ri­zi­ka, jog gy­vū­nas ope­ra­ci­jos ne­at­lai­kys. Bet ir čia pas­ku­ti­nį žo­dį daž­nai ta­ria ke­tur­ko­jo šei­mi­nin­kas. „Jei la­bai pra­šo ope­ruo­ti – ri­zi­kuo­ju“, – pa­sa­ko­jo ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jas.

Tie­sa, itin ri­zi­kin­gais at­ve­jais šei­mi­nin­kams pa­siū­lo­ma už­pil­dy­ti do­ku­men­tus dėl ga­li­mų kom­pli­ka­ci­jų. Pa­si­tai­ko, kad ope­ruo­ti la­bai gar­baus am­žiaus gy­vū­ną pra­šę, šei­mi­nin­kai ima kal­tin­ti me­di­ką jei au­gin­ti­nis ope­ra­ci­jos ne­at­lai­ko. Esą bū­tų ne­ope­ra­vęs – gy­vū­nė­lis gal dar pa­gy­ven­tų...

Sa­vo pa­cien­tus ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jas re­gist­ruo­ja, tu­ri jų kar­to­te­ką, ku­rios ne­re­tais at­ve­jais pri­si­rei­kia.

Ve­te­ri­na­rų – vos pen­ki

Ve­te­ri­na­rai, ku­rių Uk­mer­gė­je dir­ba vos pen­ki, sa­vo dar­bo pro­fi­lį per ket­vir­tį am­žiaus ge­ro­kai pa­kei­tė.

„Pa­si­do­mė­jau – šiuo me­tu vi­sa­me Uk­mer­gės ra­jo­ne au­gi­na­ma iki 1500 kar­vių, o anks­čiau kiek­vie­nas ko­lū­kis jų lai­kė po 800. Kiek­vie­nas ūkis ar ko­lū­kis tu­rė­jo sa­vo ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jus“, – kal­ba M. Ra­dze­vi­čius.

Vis dėl­to be dar­bo šios spe­cia­ly­bės at­sto­vai ne­li­ko, nes ka­ty­tę ar šu­ne­lį au­gi­na kas ant­ras mū­sų tau­tie­tis.

Per me­tus šio­je ve­te­ri­na­ri­jos gy­dyk­lo­je ap­tar­nau­ja­ma apie 1000 ma­žų­jų ke­tur­ko­jų. 

Rent­ge­no apa­ra­to kli­ni­ko­je nė­ra, tad esant sun­kiau diag­no­zuo­ja­miems at­ve­jams, pa­cien­tai siun­čia­mi į mo­der­nes­nes gy­dyk­las. Tie­sa, kai­nos ten jau vi­sai ki­to­kios – ge­ro­kai di­des­nės nei Uk­mer­gė­je. O kiek šio­je gy­dyk­lo­je kai­nuo­ja pa­gy­dy­ti ke­tur­ko­jį? „Ste­ri­li­za­ci­ja kai­nuo­ja 30 eu­rų, pie­no liau­kų ope­ra­ci­ja – iki 40 eu­rų. Bran­giau­sia ope­ra­ci­ja pas mus kai­nuo­ja apie 50 eu­rų“, – pa­sa­ko­jo ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jas.

Po ope­ra­ci­jos – at­sa­ko­my­bė

Po ope­ra­ci­jos au­gin­ti­nį rei­kia la­bai sau­go­ti. Bent 10 die­nų vi­są pa­rą jis tu­ri bū­ti su spe­cia­lia pil­tu­vo for­mos plas­ti­ki­ne apy­kak­le, ne­lei­džian­čia lai­žy­ti kū­no, ar­ba su spe­cia­lia lie­me­ne. Žaiz­dą pri­va­lu kas­dien dez­in­fe­kuo­ti. Bū­na, kad su­žiū­rė­ti au­gin­ti­nio ne­pa­vyks­ta. „Aną­kart mo­te­riš­kė at­ve­žė ka­ti­nė­lį, po ope­ra­ci­jos pra­si­krapš­čiu­sį žaiz­dą. Te­ko va­ly­ti, vėl ope­ruo­ti“, – pa­sa­ko­jo M. Ra­dze­vi­čius.

Pa­si­tai­kė jo prak­ti­ko­je la­bai ne­ti­piš­kų at­ve­jų, sun­kių li­gų. Bu­vo at­neš­tas jau­nas, vie­ne­rių me­tų, ka­ti­nas. Pa­gal jo la­bai sun­kią būk­lę spė­jo, kad kaž­kas ne­ge­rai su šir­de­le, ta­čiau echos­ko­puo­jant li­gos nu­sta­ty­ti ne­pa­vy­ko. Šei­mi­nin­kas su­ti­ko au­gin­ti­nį už­mig­dy­ti ir ati­duo­ti kū­ne­lį skro­di­mui. „Apie šir­de­lę ra­dau di­džiu­lį aug­lį, o juk ka­ti­nas – vos me­tų, kaip įma­no­ma bu­vo at­spė­ti“, – pa­sa­ko­jo ve­te­ri­na­ras.

Pra­šė re­a­ni­muo­ti

Ži­no­ma, ne vi­sus ke­tur­ko­jus pa­vyks­ta pa­gy­dy­ti. Kar­tais ten­ka kon­sta­tuo­ti, kad nie­kuo pa­dė­ti ne­be­ga­li. Tai­gi, ne­trūks­ta gy­dyk­lo­je ir liūd­nų emo­ci­jų bei aša­rų.

M. Ra­dze­vi­čius pri­si­pa­žįs­ta: kar­tais spe­cia­liai gru­bo­kai su­ba­ra įsi­ver­ku­sį glo­bo­ti­nio ne­te­ku­sį žmo­gų, pri­min­da­mas, kad čia – ne lai­do­ji­mo biu­ras. Ki­ta ver­tus, pra­si­ver­žu­sio­mis emo­ci­jo­mis nė­ra ko ste­bė­tis, juk gy­vū­nė­lis tam­pa šei­mos na­riu, yra mai­ti­na­mas, api­pi­la­mas rū­pes­čiu ir mei­le. Ne­se­niai mo­čiu­tė pra­šė at­gai­vin­ti jau ne­be­gy­vą ka­tę, klau­sė, ar ne­ga­li­ma bū­tų kaip nors re­a­ni­muo­ti...

At­min­tin įstri­go ir ne­ti­pi­niai at­ve­jai. Kar­tą bu­vo at­neš­ta nie­kaip ne­ga­lin­ti ap­si­vai­kuo­ti žiur­kė­no pa­te­lė – te­ko pa­dė­ti. Ki­tą kar­tą  at­ne­šė, šei­mi­nin­kės ma­ny­mu, la­bai su­sir­gu­sią ka­tę. Jai skau­dė­jo pil­ve­lį – tai mur­klė ro­dė gai­liu kniau­ki­mu. Ta­čiau pa­aiš­kė­jo, kad ka­tė grei­tai taps ma­ma. Gy­dyk­lo­je ji at­si­ve­dė ka­čiu­kų.

Bū­na ne­nu­ovo­kių šei­mi­nin­kų. Pri­si­me­na – pa­kvie­tė gy­dy­ti di­džiu­lio šuns. Ve­te­ri­na­ras at­vy­ko. „Šuo vol­je­re pik­tai ska­li­ja, o šei­mi­nin­kai prie jo ne­ina, ant­snu­kio ne­už­de­da, sa­ko – mes bi­jom, gal jūs mė­gin­kit. Iš­va­žia­vau, o ką ga­lė­jau pa­da­ry­ti“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vas.

Par­si­ve­ža na­mo

M. Ra­dze­vi­čius, bū­da­mas ko­kia­me nors po­bū­vy­je, sten­gia­si ne­pra­si­tar­ti apie sa­vo spe­cia­ly­bę. Ant­raip tuo­jau su­lauk­tų pra­šy­mų pa­kon­sul­tuo­ti apie vie­no­kį ar ki­to­kį gy­vū­nų ne­ga­la­vi­mą. 

Tie­sa, šven­čių ve­te­ri­na­ro dar­be nė­ra daug. M. Ra­dze­vi­čius su ko­le­ga gy­dyk­lo­je dir­ba pa­kai­to­mis ir šeš­ta­die­niais, ir sek­ma­die­niais. „Pa­skai­čia­vo­me – per me­tus gy­dyk­la ne­dir­ba gal tik pen­kias die­nas“, – pa­sa­ko­jo vy­ras.

Liūd­niau­sia jam su­lauk­ti pra­šy­mų už­mig­dy­ti nu­si­bo­du­sią svei­ką ka­tę ar šu­ne­lį. Kar­tais su to­kiu pra­šy­mu ten­ka su­tik­ti, bet ne­re­tai pats pa­si­i­ma ne­be­rei­ka­lin­gu ta­pu­sį pa­cien­tą.

Jur­gi­nų kai­me vien­kie­my­je gy­ve­nan­tis vy­ras šiuo me­tu au­gi­na 6 šu­nis ir 5 ka­tes. Vi­si jie bu­vo šei­mi­nin­kų pa­smerk­ti mir­čiai.

Ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jas M. Ra­dze­vi­čius lais­va­lai­kiu tu­ri įdo­mų po­mė­gį. Ži­no­ma, jis su­si­jęs su gy­vū­nais. Vien­kie­my­je vy­ras au­gi­na žir­gus ir yra nuo­la­ti­nis žir­gų lenk­ty­nių da­ly­vis.

Vil­ma NEMUNAITIENĖ