Van­de­ny­je mirks­tan­čius bui­vo­lus nuo pa­ra­zi­tų va­duo­ja paukš­čiai.

Čia jau nė­ra kab­liu gin­kluo­to pri­žiū­rė­to­jo, tai­gi prie­šais at­vi­rą vi­su­rei­gį iš­ėju­sį ir ke­lią pas­to­ju­sį ga­liū­ną ten­ka žiū­rė­ti su de­ra­ma pa­gar­ba ir ne­ma­žu jau­du­liu. „Ir rei­kė­jo tau prieš pat ke­lio­nę žiū­rė­ti tą do­ku­men­ti­nę me­džia­gą apie įsi­utu­sius ir tu­ris­tų vi­su­rei­gius traiš­kan­čius dram­blius“, – ba­ru sa­ve, žvelg­da­ma į ko­ja ke­liu­ko dul­kes kaps­tan­tį mil­ži­ną. 

Ta­čiau čia jo dė­me­sį pa­trau­kė ki­tas ob­jek­tas – ne­to­lie­se kaž­ko­kius au­ga­lus straub­liu pe­šan­tis ir jais už­kan­džiau­jan­tis pa­ti­nas. Po tru­pu­tį nu­lin­guo­ja prie jo. Ta­čiau pas­ta­ra­sis drau­gi­jos aki­vaiz­džiai ne­lau­kė. Su­si­ė­mę straub­liais ir vie­nas ki­tą link mū­sų vi­su­rei­gio stu­mian­tys dram­bliai – ne pats ra­miau­sias sa­fa­rio mo­men­tas.

Na­cio­na­li­nio par­ko ke­liu­kai vin­giuo­ja pa­lei di­des­nius ar ma­žes­nius eže­riu­kus, ku­riuo­se nuo vi­dur­die­nio kait­ros iš­si­gel­bė­ji­mą ran­da bui­vo­lai. Murk­do­si sek­lu­mo­se iš­ki­šę iš van­dens gal­vas ir marks­to­si iš ma­lo­nu­mo. Ant iš van­dens ky­šan­čių jų gal­vų lyg ant sa­le­lių styp­so bal­ti gar­niu­kai. Bui­vo­lai ne­pri­eš­ta­rau­ja – paukš­čiai nu­ren­ka nuo jų kū­no įky­rė­ju­sius pa­ra­zi­tus.

Ki­ta­me pra­džiū­vu­sia­me eže­rio­ke įsi­tai­sę kro­ko­di­lai. Var­to ap­va­lias akis ir lau­kia gro­bio – vis tiek ka­da nors už­si­ma­nys at­si­ger­ti koks šer­nas, įbris į van­de­nį ne­to­lie­se be­si­ga­nan­čių el­nių ar bui­vo­lų ban­da ar bent nu­tūps van­dens paukš­tis.

Au­ko­mis tam­pa ir žmo­nės

Šie rop­liai – kuo re­a­liau­sias pa­vo­jus prie upių įsi­kū­ru­sių kai­mų gy­ven­to­jams. Žmo­nės su­pran­ta, kad upė nė­ra jų te­ri­to­ri­ja – ji kro­ko­di­lų. Drums­ta­me van­de­ny­je jie ty­liai lau­kia au­kos. Ja ne taip jau re­tai tam­pa ir van­dens pa­si­sem­ti ar dra­bu­žių iš­si­skalb­ti at­ėjęs kai­mie­tis. Vie­ti­niai sa­kė, jog kaip tik prieš ke­le­tą die­nų laik­raš­čiai ra­šė apie to­kią ne­lai­mę. O sta­tis­ti­ka tei­gia, kad iš vi­so pa­sau­ly­je per me­tus apie 2000 žmo­nių tam­pa kro­ko­di­lų pie­tu­mis.

Ki­tas žmo­nių žu­di­kas ge­ro­kai ma­žes­nis, bet pa­vo­jin­gu­mu len­kia net di­džiu­lius kro­ko­di­lus. Tai – gy­va­tės. Vien nuo kob­ros įkan­di­mų per me­tus mirš­ta apie 10 000 pla­ne­tos gy­ven­to­jų. Su jo­mis su­si­du­ria­ma ne tik ato­grą­žų miš­kų tan­ku­my­nuo­se – van­dens se­mia­muo­se ry­žių lau­kuo­se, kur dir­ba­ma ba­so­mis, toks su­si­ti­ki­mas su nuo­din­ga gy­va­te ga­li bū­ti lem­tin­gas.

Ne­to­li Ma­ta­ros mies­to gy­ve­nan­tis 24 me­tų An­ja­na pa­sa­ko­jo, kad jam dar ne­bu­vo nė de­šim­ties, kai nuo gy­va­tės įkan­di­mo mi­rė jo ma­ma. Kar­tu su tru­pu­tį vy­res­niu bro­liu li­ko naš­lai­čiai. Tė­vas tu­rė­jo ge­ro­kai pa­si­spaus­ti, kad abu ga­lė­tų baig­ti mo­kyk­lą, įgy­tų spe­cia­ly­bes. Vi­du­ri­nis moks­las Šri Lan­ko­je mo­ka­mas.

Nau­jos ma­mos į na­mus taip ir ne­par­ve­dė – sū­nus įsi­ti­ki­nęs, kad tė­vas ne­bu­vo tik­ras, ar taip bus ge­riau jo ber­niu­kams. Tu­rė­jęs apie 18 ak­rų dy­džio ar­ba­tos plan­ta­ci­ją, di­des­nę jos da­lį ga­vo par­duo­ti. Ta­čiau li­ku­sio­je iki šiol dir­ba, o gau­na­mo pel­no pa­kan­ka pra­gy­ve­ni­mui.

Vaikš­ti­nė­jant po ne­di­de­lį mies­te­lį, krūp­te­lė­ti pri­ver­tė ju­dan­tis po­lie­ti­le­ni­nis mai­šas prie pat ša­li­gat­vio sto­vin­čio­je dė­žė­je. Kie­mą šla­vęs šei­mi­nin­kas taip pat su­si­do­mė­jo, ta­čiau pa­ju­di­nęs ju­dan­tį ob­jek­tą pa­ga­liu, nu­spren­dė – gy­va­tė. Ir tar­si pa­si­tei­sin­da­mas pa­aiš­ki­no, kad šiukš­lia­dė­žė ne jo – kai­my­no. Po šio įvy­kio vis įtar­ti­nai pa­spar­dy­da­vau ir sa­vo „as­me­ni­nę“, sto­vin­čią lau­ke prie kam­ba­rio du­rų.

Bra­ko­nie­riams – ka­lė­ji­mas

Šri Lan­ko­je me­džiok­lė drau­džia­ma. Įsta­ty­mai ne­gai­les­tin­gi šio drau­di­mo pa­žei­dė­jams. Žmo­nės pa­sa­ko­jo, jog pen­ke­rius me­tus už gro­tų ga­li pra­leis­ti vien už tai, jei ki­še­nė­je su­ras kul­ką. Net ne­si­aiš­kins, kur pa­slė­pęs lai­kai šau­tu­vą. Ta­čiau bui­vo­lo mė­sos ra­gau­ti te­ko – mat be­veik kiek­vie­nas kai­mas tu­ri sa­vo „ne­le­ga­lą“, ap­rū­pi­nan­tį pi­ges­ne nei par­duo­tu­vė­se mė­sa. Gar­siai apie tai ne­kal­ba­ma, bet tai – „vie­ša pa­slap­tis“. Taip pa­sa­ko­jo vie­ti­nis vy­ru­kas, pa­vai­ši­nęs kep­ta bui­vo­lie­na.

Ne­pai­so­ma ir drau­di­mų gau­dy­ti vėž­lius bei rink­ti jų kiau­ši­nius. Žmo­nės su­si­gun­do leng­vai pa­sie­kia­mu ska­nės­tu – iš­li­pę iš van­dens vėž­liai juos de­da pa­kran­tės smė­ly­je. Kiau­ši­niai ne­tu­ri kie­to lukš­to, yra mais­tin­gi. Iš­sau­go­ti vėž­lių po­pu­lia­ci­ją pa­de­da spe­cia­lios vėž­lių fer­mos, ku­rio­se pe­ri­na­mi pa­kran­tė­je su­rink­ti šių rop­lių kiau­ši­niai, o iš­si­ri­tę ir pa­au­gę vėž­liu­kai pa­lei­džia­mi į lais­vę.

Bus dau­giau.

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ