Au­to­rės nuotr. Kas­die­ni­nė mal­da Bu­dai prie na­muo­se įsi­reng­to al­to­rė­lio.

Be­je, vi­sai be rei­ka­lo. Tai bū­tent tos vie­tos, ku­rio­se ga­li Šri Lan­ką pa­žin­ti ne tik aki­mis, bet ir go­mu­riu. Jei pa­tie­ka­lai bū­tų ne­švie­ži ar ne­ati­tik­tų ko­kių nors ki­tų vie­ti­nio mais­to stan­dar­tų, par­da­vė­jas la­bai grei­tai tu­rė­tų ka­bin­ti spy­ną ant du­rų.

Sve­čiuo­se pas Ni­lu­fą

Su Mo­ha­me­du su­si­pa­žįs­ta­me at­si­tik­ti­nai – tie­siog ge­ro­kai pri­si­de­gus­ta­vus ry­žių ka­rio, kot­tu, rot­ty bei ki­to­kių pa­tie­ka­lų, min­ti pės­čio­mis ke­le­tą ki­lo­met­rų iki vieš­bu­čio pa­si­ro­dė per to­li. Čia pra­ver­tė ne­bran­gi tri­ra­tė trans­por­to prie­mo­nė, pri­me­nan­ti mi­nia­tiū­ri­nį au­to­bu­siu­ką, – tuk tu­kas.

Jo vai­ruo­to­jas pa­si­tai­kė kal­bus bei at­vi­ras. Ir, svar­biau­sia, ge­rai pa­žįs­tan­tis sa­vo ša­lį bei pa­pro­čius. Ma­tęs ir ki­tų kraš­tų – dar­bo ieš­ko­ti bu­vo iš­vy­kęs į Sau­do Ara­bi­ją, Ku­vei­tą, In­di­ją. Pra­lei­do šio­se ša­ly­se po ke­le­tą me­tų. Ta­čiau vi­si ke­liai ve­dė at­gal į Ne­gom­bą – pas žmo­ną Riz­ną ir sū­ne­lius Ra­ma­ly ir Ra­se­e­fą.

Pa­siū­ly­mas ki­tą die­ną su­si­pa­žin­ti su jo šei­ma ne­ti­kė­tas, bet bu­vo pri­im­tas. Va­žiuo­ja­me pas se­se­rį Ni­lu­fą. Prie ne­di­de­lio na­me­lio du­rų pa­si­tin­ka jau­na ir dai­li mo­te­ris, plau­kus, kaip ir pri­de­ra mu­sul­mo­nėms, ap­si­go­bu­si leng­vu ša­liu. Tarp­du­ry sto­vi ir ma­ma – at­ėjo ap­lan­ky­ti tik su vai­kais gy­ve­nan­čios duk­ros. Mat Ni­lu­fos vy­ras dirb­ti iš­vy­kęs į Aust­ra­li­ją.

Mu­sul­mo­niš­kų tra­di­ci­jų šei­ma lai­ko­si – mo­te­ris die­nas lei­džia su vai­kais na­muo­se. Ta­čiau dy­ka tik­rai ne­bū­na – „graibs­to­si“ vi­so­kius na­mu­di­nius dar­bus. Nuo­ta­koms rai­to įman­trias šu­kuo­se­nas, kom­po­nuo­ja ves­tu­vi­nes puokš­tes, kuk­lio­je, bet šva­rio­je sa­vo vir­tu­vė­lė­je ke­pa pro­gi­nius tor­tus. Ant ele­men­ta­riau­siais bui­ties įran­kiais nu­krau­to sta­lo gims­ta iš­ties įspū­din­gi kū­ri­niai. Val­go­mos spal­vo­tos ma­ši­nė­lės, lė­lės pūs­to­mis suk­ne­lė­mis, jau­na­ve­džių žie­dais, gė­lė­mis puoš­ti ska­nės­tai.

Tuo tar­pu tė­vo par­duo­tu­vė­je, ku­rią taip pat ap­lan­ko­me, vi­siš­kai ki­to­kie vaiz­dai ir kva­pai. Mat pa­lu­bė­je ir vit­ri­no­se ka­bo mė­sos ga­ba­lai, ant pre­kys­ta­lių gu­li kau­lų ir žar­nų krū­vos. Tik jau­tie­na – kiau­lie­nos pa­tys ne­val­go ir ki­tiems ne­siū­lo. Šal­dy­tu­vo nė­ra, ta­čiau vy­riš­kis aiš­ki­na, kad jo ir ne­pri­rei­kia, nes at­si­ve­ža tik tiek, kiek tu­ri už­sa­ky­mų. Pri­si­pa­žįs­ta, kad ver­slas „ne ste­buk­lin­gas“, bet pa­sto­vus – ap­lin­ki­niai gy­ven­to­jai kas­dien mi­na ta­ką į jo par­duo­tu­vę.

Paukš­čių ir bež­džio­nių kai­my­nys­tė­je

Pi­giau­sia Šri Lan­ko­je ke­liau­ti au­to­bu­sais ir trau­ki­niais. Iš ry­to au­to­bu­so lauk­ti il­giau kaip 10–15 mi­nu­čių ne­ten­ka – vi­si sku­ba į dar­bus, mo­kyk­las, o au­to­bu­sų vai­ruo­to­jai tai ži­no. Jie su­in­te­re­suo­ti per­vež­ti kuo dau­giau ke­lei­vių, nes nuo to tie­sio­giai pri­klau­so jų už­dar­bis. Tai­gi ir lenk­ty­niau­ja tar­pu­sa­vy­je, pa­ke­lė­je „rink­da­mi“ ke­lei­vius ir ne­kreip­da­mi dė­me­sio į spi­do­met­rą... Vie­ti­niai sa­ko, kad po­li­ci­ja jų tie­siog „ne­ma­to“. Te­ko iš­mok­ti įšok­ti ir iš­šok­ti iš va­žiuo­jan­čio au­to­bu­so – kai ku­rie vai­ruo­to­jai vi­siš­kai su­stab­dy­ti ne­si­tei­kia.

Au­to­bu­sų sto­te­lė­je su­si­pa­žįs­ta­me su In­dra. Kol at­va­žiuo­ja au­to­bu­sas, mo­te­ris spė­ja ne tik iš­si­klau­si­nė­ti, iš kur at­vy­kau, ar pa­tin­ka Šri Lan­ka, bet ir pa­sa­ko­ja apie sa­ve, sa­vo šei­mą.

Grei­ta­kal­be iš­be­ria: ji ne­dir­ba nie­kur, vy­ras Si­si­ra – sos­ti­nė­je Ko­lom­be po­li­ci­nin­ku, 13 me­tų duk­ra Sa­pu­ni lan­ko už ke­lio­li­kos ki­lo­met­rų esan­čią mo­kyk­lą. Kar­tu gy­ve­na ir 80-me­tė vy­ro mo­ti­na, nors ser­gan­ti cuk­ra­li­ge, vis tiek ne­ga­lin­ti at­si­spir­ti sal­du­my­nams...

Po šios su­si­pa­ži­ni­mo „ce­re­mo­ni­jos“ mo­te­ris nuo­šir­džiai ir pa­pras­tai pa­kvie­čia į sve­čius.

Šei­ma gy­ve­na džiun­glių kai­me­ly­je. Ato­grą­žų me­džių pa­unks­mė­je pri­sig­lau­du­sio na­me­lio gy­ven­to­jai džiau­gia­si gam­tos prie­globs­čio ra­my­be bei paukš­čių kai­my­nys­te. La­biau­siai ne­lau­kia bež­džio­nių – vi­si smul­kes­ni daik­tai iš kie­mo tuo­met su va­gi­šė­mis ke­liau­ja į džiun­glių tan­ku­my­ną.  

Iš iš­orės, at­ro­dy­tų, ne­di­de­lia­me na­me­ly­je erd­vu – šei­mos na­riai tu­ri at­ski­rus kam­ba­rius, o te­le­vi­zo­riaus žiū­rė­ti su­si­ren­ka į sve­tai­nę. Čia pat įreng­tas Bu­dai skir­tas al­to­rė­lis – šeš­tą va­lan­dą va­ka­ro už­de­ga­mos žva­ku­tės ir su­kal­ba­ma mal­da.

Mo­kyk­los pir­mū­nė Sa­pu­ni ro­do sa­vo są­siu­vi­nius, ku­riuo­se rau­do­nam mo­ky­to­jos pieš­tu­kui ne­la­bai ir veik­ti yra ką. Už­duo­tys įver­tin­tos vie­ne­tu­kais – tai ge­riau­sias pa­žy­mys Šri Lan­kos mo­kyk­lo­je. Pa­sau­lio že­mė­la­py­je pa­si­žy­mi Lie­tu­vą, iš len­ty­nos iš­trau­kia šei­mos nuo­trau­kų al­bu­mus. Tuo tar­pu ma­ma sa­vo su­ge­bė­ji­mus ro­do vir­tu­vė­je, o jų re­zul­ta­tais mė­gau­ja­mės su­sė­dę prie va­ka­rie­nės sta­lo. Ci­na­mo­no me­die­na kū­re­na­mo­je kros­ny­je pa­ga­min­tą ry­žių ir viš­tie­nos ka­rį ir pa­pa­da­mu va­di­na­mus ry­žių pa­plo­tė­lius val­go­me ran­ko­mis.

Tė­tis po­li­ci­nin­kas nu­švie­čia po­li­ti­nę pa­dė­tį – va­sa­rį lau­kia pre­zi­den­to rin­ki­mai. Te­le­vi­zo­riaus ek­ra­ne daž­niau­siai pa­si­ro­do tik po­li­ti­kų gal­vos ir re­kla­ma. Anot jo, prieš rin­ki­mus ne­ra­mu­mai pra­si­de­da ir gat­vė­se, lau­kia­ma net gin­kluo­tų su­si­rė­mi­mų.

Su šia šei­ma su­si­ti­ko­me dar ne kar­tą. Pas­ku­ti­nę die­ną at­va­žia­vo iš­ly­dė­ti į vieš­bu­tį. Ry­še­ly­je – lauk­tu­vės į Lie­tu­vą: kva­pios ci­na­mo­no žie­ve­lės, Šri Lan­kos sau­lė­je su­no­kę „či­liu­kai“, ki­to­kie eg­zo­tiš­ki prie­sko­niai.

At­si­svei­ki­ni­mo su šia ša­li­mi nuo­tai­ką dar la­biau su­stip­ri­na iš gat­ve pra­va­žiuo­jan­čio duo­nos par­da­vė­jo ve­ži­mai­čio sklin­dan­tis Ogins­kio po­lo­ne­zas. Tuo­met at­ro­dė, kad tai pa­ti liūd­niau­sia pa­sau­ly­je mu­zi­ka...  

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ