Arbata ir cinamonu kvepianti Šri Lanka

Iš Šri Lan­kos par­si­vež­ti ke­lio­nės įspū­džiai bū­tų ge­ro­kai blan­kes­ni, jei ne jos žmo­nių šyp­se­nos bei jų sve­tin­gu­mas. Po­kal­bis ga­li už­si­megz­ti bet kur – par­duo­tu­vė­je, gat­vė­je, trau­ki­ny­je, prie šri­lan­kie­tiš­kų pa­tie­ka­lų kios­ke­lių ar val­gyk­lė­lių, ku­riuos kaž­ko­dėl daž­niau­siai ap­len­kia tu­ris­tai.

 Au­to­rės nuotr. Kas­die­ni­nė mal­da Bu­dai prie na­muo­se įsi­reng­to al­to­rė­lio.


Be­je, vi­sai be rei­ka­lo. Tai bū­tent tos vie­tos, ku­rio­se ga­li Šri Lan­ką pa­žin­ti ne tik aki­mis, bet ir go­mu­riu. Jei pa­tie­ka­lai bū­tų ne­švie­ži ar ne­ati­tik­tų ko­kių nors ki­tų vie­ti­nio mais­to stan­dar­tų, par­da­vė­jas la­bai grei­tai tu­rė­tų ka­bin­ti spy­ną ant du­rų.

Sve­čiuo­se pas Ni­lu­fą

Su Mo­ha­me­du su­si­pa­žįs­ta­me at­si­tik­ti­nai – tie­siog ge­ro­kai pri­si­de­gus­ta­vus ry­žių ka­rio, kot­tu, rot­ty bei ki­to­kių pa­tie­ka­lų, min­ti pės­čio­mis ke­le­tą ki­lo­met­rų iki vieš­bu­čio pa­si­ro­dė per to­li. Čia pra­ver­tė ne­bran­gi tri­ra­tė trans­por­to prie­mo­nė, pri­me­nan­ti mi­nia­tiū­ri­nį au­to­bu­siu­ką, – tuk tu­kas.

Jo vai­ruo­to­jas pa­si­tai­kė kal­bus bei at­vi­ras. Ir, svar­biau­sia, ge­rai pa­žįs­tan­tis sa­vo ša­lį bei pa­pro­čius. Ma­tęs ir ki­tų kraš­tų – dar­bo ieš­ko­ti bu­vo iš­vy­kęs į Sau­do Ara­bi­ją, Ku­vei­tą, In­di­ją. Pra­lei­do šio­se ša­ly­se po ke­le­tą me­tų. Ta­čiau vi­si ke­liai ve­dė at­gal į Ne­gom­bą – pas žmo­ną Riz­ną ir sū­ne­lius Ra­ma­ly ir Ra­se­e­fą.

Pa­siū­ly­mas ki­tą die­ną su­si­pa­žin­ti su jo šei­ma ne­ti­kė­tas, bet bu­vo pri­im­tas. Va­žiuo­ja­me pas se­se­rį Ni­lu­fą. Prie ne­di­de­lio na­me­lio du­rų pa­si­tin­ka jau­na ir dai­li mo­te­ris, plau­kus, kaip ir pri­de­ra mu­sul­mo­nėms, ap­si­go­bu­si leng­vu ša­liu. Tarp­du­ry sto­vi ir ma­ma – at­ėjo ap­lan­ky­ti tik su vai­kais gy­ve­nan­čios duk­ros. Mat Ni­lu­fos vy­ras dirb­ti iš­vy­kęs į Aust­ra­li­ją.

Mu­sul­mo­niš­kų tra­di­ci­jų šei­ma lai­ko­si – mo­te­ris die­nas lei­džia su vai­kais na­muo­se. Ta­čiau dy­ka tik­rai ne­bū­na – „graibs­to­si“ vi­so­kius na­mu­di­nius dar­bus. Nuo­ta­koms rai­to įman­trias šu­kuo­se­nas, kom­po­nuo­ja ves­tu­vi­nes puokš­tes, kuk­lio­je, bet šva­rio­je sa­vo vir­tu­vė­lė­je ke­pa pro­gi­nius tor­tus. Ant ele­men­ta­riau­siais bui­ties įran­kiais nu­krau­to sta­lo gims­ta iš­ties įspū­din­gi kū­ri­niai. Val­go­mos spal­vo­tos ma­ši­nė­lės, lė­lės pūs­to­mis suk­ne­lė­mis, jau­na­ve­džių žie­dais, gė­lė­mis puoš­ti ska­nės­tai.

Tuo tar­pu tė­vo par­duo­tu­vė­je, ku­rią taip pat ap­lan­ko­me, vi­siš­kai ki­to­kie vaiz­dai ir kva­pai. Mat pa­lu­bė­je ir vit­ri­no­se ka­bo mė­sos ga­ba­lai, ant pre­kys­ta­lių gu­li kau­lų ir žar­nų krū­vos. Tik jau­tie­na – kiau­lie­nos pa­tys ne­val­go ir ki­tiems ne­siū­lo. Šal­dy­tu­vo nė­ra, ta­čiau vy­riš­kis aiš­ki­na, kad jo ir ne­pri­rei­kia, nes at­si­ve­ža tik tiek, kiek tu­ri už­sa­ky­mų. Pri­si­pa­žįs­ta, kad ver­slas „ne ste­buk­lin­gas“, bet pa­sto­vus – ap­lin­ki­niai gy­ven­to­jai kas­dien mi­na ta­ką į jo par­duo­tu­vę.

Paukš­čių ir bež­džio­nių kai­my­nys­tė­je

Pi­giau­sia Šri Lan­ko­je ke­liau­ti au­to­bu­sais ir trau­ki­niais. Iš ry­to au­to­bu­so lauk­ti il­giau kaip 10–15 mi­nu­čių ne­ten­ka – vi­si sku­ba į dar­bus, mo­kyk­las, o au­to­bu­sų vai­ruo­to­jai tai ži­no. Jie su­in­te­re­suo­ti per­vež­ti kuo dau­giau ke­lei­vių, nes nuo to tie­sio­giai pri­klau­so jų už­dar­bis. Tai­gi ir lenk­ty­niau­ja tar­pu­sa­vy­je, pa­ke­lė­je „rink­da­mi“ ke­lei­vius ir ne­kreip­da­mi dė­me­sio į spi­do­met­rą... Vie­ti­niai sa­ko, kad po­li­ci­ja jų tie­siog „ne­ma­to“. Te­ko iš­mok­ti įšok­ti ir iš­šok­ti iš va­žiuo­jan­čio au­to­bu­so – kai ku­rie vai­ruo­to­jai vi­siš­kai su­stab­dy­ti ne­si­tei­kia.

Au­to­bu­sų sto­te­lė­je su­si­pa­žįs­ta­me su In­dra. Kol at­va­žiuo­ja au­to­bu­sas, mo­te­ris spė­ja ne tik iš­si­klau­si­nė­ti, iš kur at­vy­kau, ar pa­tin­ka Šri Lan­ka, bet ir pa­sa­ko­ja apie sa­ve, sa­vo šei­mą.

Grei­ta­kal­be iš­be­ria: ji ne­dir­ba nie­kur, vy­ras Si­si­ra – sos­ti­nė­je Ko­lom­be po­li­ci­nin­ku, 13 me­tų duk­ra Sa­pu­ni lan­ko už ke­lio­li­kos ki­lo­met­rų esan­čią mo­kyk­lą. Kar­tu gy­ve­na ir 80-me­tė vy­ro mo­ti­na, nors ser­gan­ti cuk­ra­li­ge, vis tiek ne­ga­lin­ti at­si­spir­ti sal­du­my­nams...

Po šios su­si­pa­ži­ni­mo „ce­re­mo­ni­jos“ mo­te­ris nuo­šir­džiai ir pa­pras­tai pa­kvie­čia į sve­čius.

Šei­ma gy­ve­na džiun­glių kai­me­ly­je. Ato­grą­žų me­džių pa­unks­mė­je pri­sig­lau­du­sio na­me­lio gy­ven­to­jai džiau­gia­si gam­tos prie­globs­čio ra­my­be bei paukš­čių kai­my­nys­te. La­biau­siai ne­lau­kia bež­džio­nių – vi­si smul­kes­ni daik­tai iš kie­mo tuo­met su va­gi­šė­mis ke­liau­ja į džiun­glių tan­ku­my­ną.  

Iš iš­orės, at­ro­dy­tų, ne­di­de­lia­me na­me­ly­je erd­vu – šei­mos na­riai tu­ri at­ski­rus kam­ba­rius, o te­le­vi­zo­riaus žiū­rė­ti su­si­ren­ka į sve­tai­nę. Čia pat įreng­tas Bu­dai skir­tas al­to­rė­lis – šeš­tą va­lan­dą va­ka­ro už­de­ga­mos žva­ku­tės ir su­kal­ba­ma mal­da.

Mo­kyk­los pir­mū­nė Sa­pu­ni ro­do sa­vo są­siu­vi­nius, ku­riuo­se rau­do­nam mo­ky­to­jos pieš­tu­kui ne­la­bai ir veik­ti yra ką. Už­duo­tys įver­tin­tos vie­ne­tu­kais – tai ge­riau­sias pa­žy­mys Šri Lan­kos mo­kyk­lo­je. Pa­sau­lio že­mė­la­py­je pa­si­žy­mi Lie­tu­vą, iš len­ty­nos iš­trau­kia šei­mos nuo­trau­kų al­bu­mus. Tuo tar­pu ma­ma sa­vo su­ge­bė­ji­mus ro­do vir­tu­vė­je, o jų re­zul­ta­tais mė­gau­ja­mės su­sė­dę prie va­ka­rie­nės sta­lo. Ci­na­mo­no me­die­na kū­re­na­mo­je kros­ny­je pa­ga­min­tą ry­žių ir viš­tie­nos ka­rį ir pa­pa­da­mu va­di­na­mus ry­žių pa­plo­tė­lius val­go­me ran­ko­mis.

Tė­tis po­li­ci­nin­kas nu­švie­čia po­li­ti­nę pa­dė­tį – va­sa­rį lau­kia pre­zi­den­to rin­ki­mai. Te­le­vi­zo­riaus ek­ra­ne daž­niau­siai pa­si­ro­do tik po­li­ti­kų gal­vos ir re­kla­ma. Anot jo, prieš rin­ki­mus ne­ra­mu­mai pra­si­de­da ir gat­vė­se, lau­kia­ma net gin­kluo­tų su­si­rė­mi­mų.

Su šia šei­ma su­si­ti­ko­me dar ne kar­tą. Pas­ku­ti­nę die­ną at­va­žia­vo iš­ly­dė­ti į vieš­bu­tį. Ry­še­ly­je – lauk­tu­vės į Lie­tu­vą: kva­pios ci­na­mo­no žie­ve­lės, Šri Lan­kos sau­lė­je su­no­kę „či­liu­kai“, ki­to­kie eg­zo­tiš­ki prie­sko­niai.

At­si­svei­ki­ni­mo su šia ša­li­mi nuo­tai­ką dar la­biau su­stip­ri­na iš gat­ve pra­va­žiuo­jan­čio duo­nos par­da­vė­jo ve­ži­mai­čio sklin­dan­tis Ogins­kio po­lo­ne­zas. Tuo­met at­ro­dė, kad tai pa­ti liūd­niau­sia pa­sau­ly­je mu­zi­ka...  

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Šrilankiečių vaišės


 

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Saugos kodas
Atnaujinti

Veterinarijos klinika

Vilkmerge restoranas

Ukmerges siluma

Kaip vertinate tvarkomas Ukmergės gatves?
  • Votes: (0%)
  • Votes: (0%)
  • Votes: (0%)
Total Votes:
First Vote:
Last Vote:

Laidojimo ir kremavimo paslaugos Ukmergėje

Autoservisas Ukmergėje

Floros Studija

Telefonai Ukmergė

Optima 13 Picerijos salės nuoma

Akmenys prabyla

Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Voruta

Tauragės laikraštis

Faberlic 2015

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų