Ge­di­mi­no Ne­mu­nai­čio nuotr. Sky­riaus ve­dė­jai L. Pet­ro­vai (de­ši­nė­je) pa­de­da gy­dy­to­jo odon­to­lo­go pa­dė­jė­ja Hen­dri­ka Vait­ke­vi­čie­nė.

Ta­čiau sky­riaus ve­dė­ja gy­dy­to­ja Lau­ra Pet­ro­va sa­ko, jog pas­ta­ruo­ju me­tu dan­tų pro­te­zų pri­rei­kia vis jau­nes­niems pa­cien­tams. Ja­me lan­ko­si ir vai­kai.

VšĮ Uk­mer­gės li­go­ni­nės Odon­to­lo­gi­jos pa­slau­gų sky­rius gy­vuo­ja dau­giau kaip pus­šim­tį me­tų. Ne kar­tą kei­tė­si pa­tal­pos – sky­rius „ke­lia­vo“ per Va­sa­rio 16-osios, Ge­di­mi­no, Vy­tau­to gat­ves. Jau try­lik­ti me­tai, kai „ap­si­sto­jo“ Uk­mer­gės li­go­ni­nės pa­tal­po­se.

Gal­būt kai kam šis sky­rius aso­ci­juo­ja­si su pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių pro­ble­mo­mis, kuo­met ten­ka na­tū­ra­lius dan­tis keis­ti dirb­ti­nė­mis prie­mo­nė­mis, nak­tį lai­ko­mo­mis stik­li­nė­se su van­de­niu.

Ta­čiau Odon­to­lo­gi­jos pa­slau­gų sky­riaus ve­dė­ja Lau­ra Pet­ro­va tik nu­si­juo­kė iš­gir­du­si apie to­kias aso­cia­ci­jas: jos la­bai pra­si­len­kia su tie­sa. Pas juos ga­mi­na­mi ne tik iš­ima­mi pro­te­zai – pra­ra­dus dan­tį, vie­toj jo ga­mi­na­mas ne­iš­ima­mas pro­te­zas.

Yra ką veik­ti šia­me sky­riu­je net ir vai­kams. Mat kar­tą per mė­ne­sį čia at­va­žiuo­ja or­to­don­tai iš Kau­no pri­va­čios gy­dy­mo įstai­gos. Ve­dė­ja pa­aiš­ki­no, kad šie spe­cia­lis­tai ga­mi­na prie­mo­nes dan­tu­kų tie­si­ni­mui – bre­ke­tus bei plokš­te­les.

Per pus­šim­tį sky­riaus gy­va­vi­mo me­tų kei­tė­si ne tik vie­ta – ne­iš­ven­gia­mai to­bu­lė­jo ir įran­ga, ir me­džia­gos. Nors, anot L. Pet­ro­vos, čia nau­do­ja­mi ne pa­tys nau­jau­si moks­lo iš­ra­di­mai, bet ko­ky­biš­kais juos tik­rai ga­li­ma pa­va­din­ti. Ga­mi­na­mi pro­te­zai iš me­ta­lo ke­ra­mi­kos, me­ta­lo plas­ti­ko bei lie­ti.

Pa­slau­gos yra mo­ka­mos, iš­sky­rus pen­si­nin­kus, ne­įga­liuo­sius, vai­kus iki 18 me­tų. Tie­sa, kau­niš­kių or­to­don­tų pa­ga­min­ti bre­ke­tai bei plokš­te­lė yra mo­ka­mi vi­siems.

Ta­čiau, pa­sak ve­dė­jos, pa­slau­gų kai­nos čia be­ne ma­žiau­sios Uk­mer­gė­je. Jas kom­pen­suo­ja ne tik Vil­niaus te­ri­to­ri­nė li­go­nių ka­sa, bet da­lį lė­šų ski­ria ir ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė.

Ei­lė­se ne­už­strin­ga

Sky­riu­je nė­ra ir iš anks­to su­da­ro­mų ei­lių – at­ėju­sį­jį su pro­ble­mo­mis žmo­gų gy­dy­to­jas ap­žiū­ri iš kar­to. „Jei pa­ma­to­me, kad at­ve­jis sku­bus, ne­dels­da­mi pra­de­da­me pa­si­ren­gi­mo pro­te­za­vi­mui pro­ce­dū­ras. Ki­tu at­ve­ju pa­ski­ria­me ki­to vi­zi­to lai­ką“, – pa­sa­ko­ja va­do­vė.

Kiek lai­ko tu­ri pra­ei­ti nuo ap­si­lan­ky­mo pas gy­dy­to­ją, kad pa­cien­tas ga­lė­tų džiaug­tis nau­jais „dan­ti­mis“? Gy­dy­to­ja L. Pet­ro­va pa­aiš­ki­no, kad pa­pras­tai pro­te­zai pa­ga­mi­na­mi per po­rą–t­re­je­tą sa­vai­čių.

Pa­sak ve­dė­jos, kai ku­rių ki­tų ra­jo­nų pen­si­nin­kai kom­pen­suo­ja­mų pro­te­zų lau­kia po 5–7 me­tus, tuo tar­pu uk­mer­giš­kiai ei­lės su­lau­kia grei­čiau – per 3–4 me­tus. Vai­kams ir pa­aug­liams ne­mo­ka­mai pro­te­zai pa­ga­mi­na­mi per ke­le­tą mė­ne­sių.

Pa­cien­tų – mak­si­ma­lus skai­čius

Nors ve­dė­ja sky­riu­je dir­ba ne­se­niai, ne­ma­žai ki­tų ko­le­gų dar­buo­ja­si jau ne vie­ną de­šimt­me­tį. Be ve­dė­jos čia – pen­ki spe­cia­lis­tai.

Kas die­ną sky­riu­je ap­si­lan­ko apie 30 lan­ky­to­jų. Ve­dė­ja sa­ko, kad ap­tar­nau­ja­mas mak­si­ma­lus pa­cien­tų skai­čius – kiek spe­cia­lis­tams fi­ziš­kai įma­no­ma pri­im­ti, ap­žiū­rė­ti ir pa­ga­min­ti pro­te­zus.

„Kaip die­na nuo nak­ties“

L. Pet­ro­va dve­jus me­tus pa­tir­ties sė­mė­si pri­va­čio­je Nor­ve­gi­jos kli­ni­ko­je. Ko­kius skir­tu­mus ji ma­to tarp tos ša­lies ir mū­sų li­go­ni­nės odon­to­lo­go ka­bi­ne­to?

Gy­dy­to­ja pri­pa­žįs­ta, kad įstai­gos ski­ria­si „kaip die­na nuo nak­ties“. „Vi­sų pir­ma, Nor­ve­gi­jos kli­ni­ko­je, ku­rio­je dir­bau, nau­do­ja­ma pa­ti nau­jau­sia įran­ga. Me­džia­gos, iš ku­rių ga­mi­na­mi pro­te­zai, – nau­jau­si moks­lo pa­sie­ki­mai“, – ne­sle­pia, kad ly­gi­nant net tru­pu­tį pa­vy­du už­sie­nie­čiams ko­le­goms.

An­tra ver­tus, pa­slau­gų kai­nos aukš­tos ne tik pa­gal mū­sų, bet ir pa­gal nor­ve­gų kri­te­ri­jus. O su ne­at­vy­ku­siais pas gy­dy­to­ją nu­sta­ty­tu lai­ku el­gia­ma­si itin griež­tai – už tuš­čiai iš­eik­vo­tą me­di­ko lai­ką ski­ria­ma bau­da. Jos dy­dis pri­klau­so nuo to, kaip yra įver­tin­tas vie­nos ar ki­tos įstai­gos gy­dy­to­jo va­lan­di­nis už­mo­kes­tis.

„Mes to­le­ran­tiš­kai žiū­ri­me ir į to­kius „užuo­mar­šas“. Aiš­ku, kad pa­cien­tas tu­rė­tų pra­neš­ti, jei ne­ga­li at­vyk­ti. Juk tuo me­tu gy­dy­to­jas ga­li pri­im­ti ki­tą, lau­kian­tį ei­lė­je. Bet bū­na vi­saip – gal žmo­gus su­sir­go“, – svars­to L. Pet­ro­va.

Sky­riaus dar­buo­to­jai žval­go­si į ki­tus re­no­vuo­ja­mus li­go­ni­nės sky­rius ir vi­lia­si, kad ar­ti­miau­siu me­tu at­eis ei­lė ir jų pa­tal­pų at­nau­ji­ni­mui, gal įstai­gai pa­vyks gau­ti lė­šų ir mo­der­nes­nei įran­gai.

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

reklama: dantų protezavimas