Ge­di­mi­no Ne­mu­nai­čio nuotr. Var­ni­niai paukš­čiai pa­mė­go gy­ve­na­mą­jį Uk­mer­gės ra­jo­ną.

Prie na­mų au­gan­čius me­džius ap­ni­ko šim­tai var­nų, sklei­džian­čių di­džiu­lį triukš­mą ir ter­šian­čių ap­lin­ką. De­ja, pa­si­ro­do, ko­va su var­no­mis šiuo me­tu – pa­vė­luo­ta. Teks lauk­ti, kol iš­si­ris var­niu­kai, o ko­vą su spar­nuo­čiais bus ga­li­ma pra­dė­ti ki­tą pa­va­sa­rį.

Su skun­du dėl ap­ni­ku­sių var­ni­nių paukš­čių Del­tu­vos gat­vės gy­ven­to­jai dar ko­vo pra­džio­je raš­tu krei­pė­si į mies­to se­niū­ni­ją. Pra­šė iš­nai­kin­ti var­nų liz­dus, esą ter­šia­ma ap­lin­ka, triukš­mas truk­do žmo­nių po­il­siui, dėl jo ne­įma­no­ma net ati­da­ry­ti lan­gų.

Žmo­nės pa­sa­ko­ja, kad pra­vė­rus lan­gą triukš­mas toks di­de­lis, kad ne­si­gir­di net įpras­tu gar­su pa­leis­to te­le­vi­zo­riaus. Anks­čiau esą tiek į ko­lo­ni­jas su­si­me­tu­sių paukš­čių jų ra­jo­ne tik­rai ne­bu­vo įsi­kū­rę.

Ga­vu­si gy­ven­to­jų skun­dą Uk­mer­gės mies­to se­niū­nė Zi­ta Pe­čiu­lie­nė krei­pė­si į Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­ją su pra­šy­mu iš­duo­ti lei­di­mą iš­ar­dy­ti var­ni­nių paukš­čių liz­dus. Ta­čiau pa­aiš­kė­jo, kad šiuo me­tu tai ne­įma­no­ma.

Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos Vil­niaus re­gio­no ap­lin­kos ap­sau­gos de­par­ta­men­to Gy­vo­sios gam­tos ap­sau­gos ins­pek­ci­jos vir­ši­nin­kas Si­gi­tas Mi­kė­nas pa­teik­ta­me at­sa­ky­me nu­ro­do:

„EB Ta­ry­bos di­rek­ty­va dėl lau­ki­nių paukš­čių ap­sau­gos, pri­im­ta 1979 m., drau­džia nai­kin­ti, pa­žeis­ti paukš­čių liz­dus ir kiau­ši­nius, pa­ša­lin­ti jų liz­dus. Taip pat šios di­rek­ty­vos nuo­sta­tos drau­džia ty­či­nį paukš­čių trik­dy­mą, ypač per vei­si­mo ir au­gi­ni­mo lai­ko­tar­pį“.

Raš­te nu­ro­do­ma, jog at­si­žvel­giant į tai, lei­di­mo iš­da­vi­mas re­gu­liuo­ti var­ni­nių paukš­čių po­pu­lia­ci­jos gau­są ar­dant jų liz­dus ne­ga­li­mas, ka­dan­gi iki ba­lan­džio vi­du­rio šių paukš­čių liz­duo­se at­si­ran­da kiau­ši­nių dė­tys.

Uk­mer­gės mies­to se­niū­nė ap­gai­les­tau­ja, kad šie­met ša­lia dau­gia­bu­čių su var­no­mis ko­vo­ti jau ne­be­pa­vyks. Ru­de­nį spręs, ką da­ry­ti, kad jų po­pu­lia­ci­ja ma­žė­tų.

Se­niū­nė pa­sa­ko­jo ben­dra­vu­si su spe­cia­lis­tais, do­mė­jo­si, kaip el­gia­ma­si ki­tur. Pa­sak jos, gam­tos spe­cia­lis­tai ti­ki­na, kad var­nos pa­pras­tai sa­vo ko­lo­ni­jas ku­ria ten, kur ne­to­lie­se yra kuo mis­ti.

Pa­skai­čiuo­ta, kad vien tik di­džiuo­siuo­se mū­sų ša­lies mies­tuo­se gruo­džio–­va­sa­rio mė­ne­siais jų lai­ko­si apie pu­sę mi­li­jo­no.

Vie­nas iš šiuos spar­nuo­čius do­mi­nan­čių „pa­tie­ka­lų“ – kon­tei­ne­riuo­se ran­da­mos at­lie­kos. Tai­gi, gy­ven­to­jams reik­tų rū­pes­tin­giau už­da­ry­ti kon­tei­ne­rius.

Se­niū­nė to­kiam pa­ste­bė­ji­mui pri­ta­ria. Jos pa­ste­bė­ji­mu, prie ka­pi­nių me­džiai di­de­li, bet var­nų liz­dų pa­ly­gin­ti ma­žai.

Vis dėl­to svar­biau­sia prie­žas­tis, ko­dėl var­nos pa­mė­go bū­tent tą mies­to vie­tą, – aukš­ti me­džiai.

Se­niū­nė sa­kė, kad ko­le­gos ki­tuo­se mies­tuo­se pa­sa­ko­jo, jog var­nų ka­ra­li­jas pa­vy­ko iš­nai­kin­ti tik iš­re­ti­nus me­džius. Z. Pe­čiu­lie­nės ma­ny­mu, me­džius tik­riau­siai teks re­tin­ti ir mi­nė­ta­me ka­rei­vi­nių ra­jo­ne.

*********

Var­ni­nių (Cor­vi­dae) šei­mos paukš­čių gen­tis pa­pli­tu­si dau­giau­sia Eu­ro­po­je, Azi­jo­je ir Šiau­rės Ame­ri­ko­je. Lie­tu­vo­je ap­tin­ka­mos 5 šiai gen­čiai pri­klau­san­čios rū­šys: kuo­sa, ko­vas, var­na kran­klys, juo­do­ji var­na (ne­pe­ri, re­tai ap­tin­ka­ma).

Lie­tu­vo­je gy­ve­na kran­kliai, pil­ko­sios var­nas, ko­var­niai, kuo­sos ir šar­kos. Stam­biau­si iš jų – kran­kliai, sve­rian­tys 1–1,5 kg, pil­ko­sios var­nos, kaip ir juo­do­sios var­nos bei žal­var­niai, sve­ria apie 0,5 kg, ko­var­niai ir šar­kos – iki 0,4 kg.

Jei­gu kran­kliai, var­nos ir šar­kos – vie­ni­šiai, tai ko­var­niai ir kuo­sos gy­ve­na ben­druo­me­nė­mis, di­de­lė­mis ko­lo­ni­jo­mis. Var­na – ga­na at­sar­gus paukš­tis. Iš­ti­kus pa­vo­jui, pa­ke­lia di­džiu­lį triukš­mą. Ko­vo mėn. pra­de­da krau­ti liz­dą. Daž­nai jį su­ka aukš­tai me­dy­je, 2–20 m aukš­ty­je.

Var­nų dė­ka su­nai­ki­na­mi ki­tų gy­vū­nų la­vo­nai. Kiek­vie­nas gy­vū­nas ir­da­mas sklei­džia spe­ci­fi­nį kva­pą, o var­na, tu­rin­ti pui­kią uos­lę, grei­tai tai užuo­džia.

Var­nos imu­ni­nė sis­te­ma la­bai stip­ri. Net cho­le­ros bak­te­ri­jo­mis už­krės­tas mais­tas jos or­ga­niz­mui jo­kių nei­gia­mų po­ky­čių ne­pa­da­ro.

Kark­da­ma var­na sklei­džia 60–120 Hz daž­nio gar­są, tuo įsi­ti­kin­da­ma, ar jos au­ka tik­rai ne­gy­va. Nors gy­vū­no šir­dis ne­be­pla­ka, ta­čiau šiuo daž­niu pa­vei­kus sme­ge­nis, gy­vū­nas ga­li pa­ju­dė­ti, taip var­nos te­stuo­ja kri­tu­sį gy­vū­ną. Dėl tos pa­čios prie­žas­ties dau­ge­liui var­nos krank­sė­ji­mas su­ke­lia nei­gia­mą po­jū­tį.

Var­nų šei­ma vi­suo­met ,,pa­sa­ko“, kad į jų te­ri­to­ri­ją už­kly­do žmo­gus, ka­tė ar ki­tas ke­lian­tis pa­vo­jų gy­vis. Ypač sa­vo te­ri­to­ri­ją jos sau­go ir gi­na pe­rė­da­mos jau­nik­lius.

Ne­re­tai žmo­nės ban­do var­nas nai­kin­ti. Iš­dras­ko liz­dus, žu­do jau­nik­lius mo­ti­nų aki­vaiz­do­je. Var­nos – kerš­tin­gos bū­ty­bės, to­dėl po to jos dar la­biau ga­li kenk­ti. Su var­nom rei­kia ne ka­riau­ti, o drau­gau­ti, jų ma­žė­ja ten, kur vy­rau­ja šva­ra ir tvar­ka. Gau­sė­jan­tis var­nų kie­kis mies­tuo­se – ka­ta­li­za­to­rius, ro­dan­tis, jog yra bė­dų ko­mu­na­li­nia­me ūky­je.

Me­džio­to­jai tei­gia, kad var­ną nu­šau­ti la­bai sun­ku, nes ši leng­vai ski­ria pa­pras­tą laz­dą nuo šau­tu­vo. Pa­si­ro­do, var­nos su­ge­ba ma­ty­ti ne tik žmo­gaus spin­du­liuo­ja­mą bio­lau­ką , bet ir „skai­ty­ti“ jo min­tis. Jei­gu žmo­gus ag­re­sy­vus, jo bio­lau­kas sklei­džia ati­tin­ka­mą spal­vą.

Vil­ma NEMUNAITIENĖ