Tądien Kultūros centro salėje žiūrovų lauks keturi „susitikimai“ su kino filmais. Svajonės pildosi – tuo galės įsitikinti mažieji žiūrovai su tėveliais 11 val. žiūrėdami „Baleriną“ ir 13 val. „Magišką dėžutę“. Už gėrį 16 val. bus kovojama naujausioje „Žvaigždžių karų“ serijoje „Žvaigždžių karai: paskutiniai džedajai“. O diena baigsis 2017 m. populiariausiu lietuvišku filmu „Trys milijonai eurų“. O visų atėjusiųjų lauks malonios kalėdinės staigmenos.
Kinas pasaulyje atsirado broliams Ogiustui ir Lui Liumjerams pradėjus rodyti trumpus, savo gamybos kino filmus. Tai buvo begarsiai ir nespalvoti kino filmai. Vėliau kinas tobulėjo, darėsi vis masiškesnis.
1895 m. gruodžio 28 d. Paryžiaus „Salon Indien du Grand Café“ kavinėje įvyko pirmoji vieša ir mokama brolių Ogiusto ir Lui Liumjerų „sinematografo“ demonstracija.
Kino eros pradžioje daugiausia buvo filmuojami kasdienio gyvenimo vaizdai, įvykiai. Vėliau filmuose ėmė rastis siužetas. Pradžioje filmai būdavo begarsiai, bet seansuose visada grodavo pianistai ar net visas orkest-ras. XX a. 3-iajame dešimtmetyje atsirado technologija, leidžianti prijungti prie filmo garso takelį.1927 m. sukurtas pirmasis pilnametražis muzikinis filmas su įterptais dialogais – „Džiazo dainininkas“.
Pirmasis tik kinui skirtas teatras atidarytas JAV 1905 m.
Į Lietuvą kinas atkeliavo 1897 m. Tuomet Vilniuje, Botanikos sode, įvyko pirmasis viešas kino seansas.
Tais pačiais metais kinas nustebino ir kauniečius, vėliau su juo susipažino ir kiti miestai. Tačiau tada dar nebuvo tikrų kino teatrų. Kinas buvo rodomas atsitiktinėse patalpose, sandėliuose, kluonuose, pakabinus ant sienos baltą drobulę – ir būdavo „tikras“ kino teatras. Tokių keliaujančių kino teatrų buvo palyginti daug. Tereikėdavo nusipirkti kino projekcijos aparatą ir juostų.
Pirmieji kino teatrai, kaip ir pasaulyje, Lietuvoje atsirado 1905 m. Kaune pirmasis atsidarė 1919 m. Veikė jis iki 1931 m. 1922 m. Kaune veikė penki stacionarūs kino teatrai. 1940-aisiais jų skaičius išaugo iki septyniolikos.
Augant kino teatrų skaičiui, daugėjant juose rodomų kino filmų skaičiui, Lietuvoje prasidėjo kino cenzūra. Pats seniausias kino cenzūros atvejis – 1907 m. kovą rusų kalba leidžiamas laikraštis „Morskaja volna“ („Jūros banga“) su skaitytojais pasidalijo dideliu rūpesčiu: „Karo manieže veikia teatras „Iliuzija“. Žemesnio rango kariškiams rodomi gyvosios fotografijos paveikslai. Paaiškėjo, kad laisvalaikiu už specialų atlyginimą (50 kapeikų nuo žmogaus), surinkus bent 6 rublius, šiame teatre galima pamatyti ir nešvaraus pornografinio turinio paveikslų. Jeigu teatro administracijos veikla nebus kontroliuojama, niekas negarantuos, kad panašiais paveikslais nebus tvirkinami žemesniojo rango kariškiai“. 1913 m. Vilniaus policmeisteris (policijos viršininkas) išleido tokį įsaką: „Kadangi Vilniaus kinematografuose viešai demonstruojami paveikslai iš nusikaltėlių pasaulio (...) yra vaizdinga to pasaulio nariams mokomoji priemonė, skatinanti juos tobulinti savus nusikaltimo metodus (...), laikau būtinybe įsakyti uždrausti tokios rūšies filmų demonstravimą ateityje“.
Buvo rodomi ne tik trumpametražiai filmukai, bet ir kino kronika bei mokslinės juostos. Remiantis ano meto statistika, 1912 m. visuose Vilniaus kino teatruose parduota 380 tūkst. bilietų. 1922 m. už pirmosios vietos bilietą mokėdavo 50–60 centų, po metų kainos padvigubėjo.
Ukmergėje kino teatras atsirado 1926 m. išplėtus našlaičių namus ir juose įrengus salę. Šis kino teatras vadinosi „Lyra“, vėliau – „Pasaka“. Jo pelnas buvo skiriamas našlaičių namams. Tai buvo vienintelis kino teatras Ukmergėje, po antrosios sovietų okupacijos pervardintas į „Tėvynę“.
200 vietų žiūrovų salės „Tėvynėje“ neužteko, tad numatyta pastatyti dar vieną 330 vietų kino teatrą „Draugystė“. Jis buvo iškilmingai atidarytas 1959 m. vasario 21 d.
