Pašilės Šv. Barboros parapijos klebonas kunigas Rimantas Laniauskas pasakojo, kad gautą relikviją – žalią, stilizuotai puoštą arnotą – iš karto po susitikimo su Šventuoju Tėvu pirmiausiai parodęs parapijos tikintiesiems.
Klebonas, kaip ir daugelis kitų į susitikimą su popiežiumi Kaune išsirengusių ukmergiškių, praėjusį sekmadienį beveik nemigo – antrą valandą nakties kėlėsi išlydėti organizuotai išvykstančių parapijiečių, netrukus susiruošė ir pats. O pusę šeštos ryto jau buvo Kaune, Santakos slėnyje, atvykusiems kunigams skirtame sektoriuje.
Nors šventų Mišių laukimas truko ne vieną valandą, klebonas sako, jog jis nė vienam neprailgo. Žmonės klausėsi liudijimų – pasauliečių ir dvasininkų pasakojimų apie savo tikėjimą, rodyta vaizdo medžiaga, vyko bendros maldos, skambėjo giesmės.
Danguje – angelas
„Kai 10 valandą pasirodė popiežius Pranciškus, danguje visi pamatėme neįtikėtiną ženklą – tarytum nusileidusį angelą“, – dalijosi įspūdžiais R. Laniauskas. Nors paaiškinimų šiandien surandama kiekvienam gamtos reiškiniui, vis dėlto žmonės dar negali atsistebėti nei angelo formos, lyg į vaivorykštę įsisupusiu debesiu, nei praėjusio sekmadienio oru – tokią šaltą, darganotą dieną šventų Mišių pradžioje saulė nušvietė dangų, o lietus kantriai kentėjo iki pat jų pabaigos...
„Kristus Jėzus – mūsų viltis“, – pagrindinė žinia, svarbiausia tezė, kurią namo parsivežė Šventojo Tėvo aukotose Mišiose dalyvavę dvasininkai.
R. Laniauskas pasakojo, kad jį labai sužavėjo popiežiaus sutikimo organizavimas, nuostabios solisto Liudo Mikalausko giesmės, neįtikėtina vienuolių gausa. „Kai matai ir jauti viską čia pat, emocijos užplūsta begalinės. Tai – visai kas kita nei dribsoti prie televizoriaus.“
Po Kauno santakoje aukotų šventų Mišių kunigai, vienuolės ir diakonai buvo pakviesti į susitikimą su popiežiumi Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje, kur ilgoje ir prasmingoje Šventojo Tėvo kalboje išgirdo ir pamokymų, ir padrąsinimų pasirinktame Dievo tarnystės kelyje. Kunigai raginti nebūti funkcionieriais, pabrėžta, kad pasišventusieji negali sau leisti prarasti širdies nerimo.
Pasak popiežiaus, kai kurie iš susirinkusiųjų žino, ką reiškia kalėjimas, vis ragindamas neužmiršti, atsiminti, kad yra kankinių vaikai, ir tai yra stiprybė. Vienuoles popiežius ragino būti Bažnyčios ir Švenčiausiosios Mergelės Marijos ikona, atspindėti jos gerumą ir motinišką rūpestį žmonėmis.
Mokėsi Italijoje
Kunigas R. Laniauskas pasakojo susitikime su popiežiumi Pranciškumi gerte gėręs ne tik jo sakomų žodžių prasmę, bet ir mėgavęsis daininga italų kalba. Dvejus metus Italijoje filosofiją studijavęs dvasininkas ją puikiai supranta ir progai pasitaikius noriai bendrauja. Studijoms einant į pabaigą, italų kalba, sako, buvo tapusi tokia artima, kad ja net pradėjo galvoti.
„Klausiausi ir mėgavausi“, – pasakojo pašnekovas. Pastebi, kad išmokti šią kalbą išties nėra sudėtinga – šnekamojoje kalboje žmonės vartoja vidutiniškai vos 1 500 žodžių. Aišku, rašytiniuose tekstuose jų yra gerokai daugiau. Bet jau tiek mokant gali puikiai bendrauti ir susikalbėti.
R. Laniauskas pasakojo italų kalbą išmokęs per 52 pamokas.
Mano, kad italų kalbą – Vatikane dažniausiai vartojamą – geriau ar prasčiau moka bent dešimtadalis mūsų šalies dvasininkų.
Patarnautojas – nuo penkerių
Kunigas R. Laniauskas – vienas iš tų dvasininkų, kuris visada labai atvirai pasakoja apie savo praeitį, kunigystės pasirinkimą, kuris buvęs kupinas skaudžių išgyvenimų ir dvejonių.
Gimęs ir augęs Vilniuje, Antakalnyje, šalia Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, pasakojo, patarnauti Mišiose nusprendė neįtikėtinai anksti – būdamas penkerių. Augo tikinčioje šeimoje, tad toks noras nebuvęs atsitiktinis. Vis dėlto, pasiprašyti būti patarnautoju, sako, pas kleboną nuėjęs pats, niekieno nelydimas. „Nieko keista, juk bažnyčia buvo šalia mūsų namo“, – pasakojo.
Iš pradžių smagiai pasijuokęs klebonas vaiką, žinoma, priėmė. Patarnavo Mišiose iki pat pilnametystės ir tai jam kėlė didelį džiaugsmą. Tiesa, buvo gūdus sovietmetis, o tikėjimas Dievu netoleruojamas. Besimokant mokykloje viena mokytoja pradėjo iš jo tyčiotis, gėdinti prieš bendraamžius. Dėl to tiesiog pakeitė bažnyčią – nuėjo patarnauti į toliau esančią Šv. Onos bažnyčią. Jos kunigą a.a. Joną Morkūną dabar vadina didžiausiu savo mokytoju ir dvasiniu vedliu.
Išgelbėjo draugas
R. Laniauskas niekada neslėpė žmogiškų jį persekiojusių dvejonių ir meilės merginai. Pirmąją meilę vadina labai vaikiška, tyra. Tai buvo jo kaimynė. Beje, dabar ji savo veikloje pasiekusi net pasaulinės šlovės. O anuomet buvo tiesiog daili mergaitė.
Antrą kartą meilės jausmas smogė jau gerokai vėliau, būnant brandžiame amžiuje, besimokant Kauno kunigų seminarijoje.
Atstumtas merginos Rimantas taip sielojosi, kad net nebematė prasmės toliau gyventi. Prisipažįsta rimtai svarstęs apie savižudybę.
Turbūt todėl dabar labai gerai supranta ir stengiasi padėti palūžusiems, nusivylusiems žmonėms. Jei to nepavyksta padaryti, skaudžiai išgyvena.
„Susisielojęs ėjau link tilto, kur mane sustabdė draugas. Išsikalbėjus jis paragino ieškoti kito kelio ir gyvenimo prasmės“, – apie anuometinį potyrį pasakoja dvasininkas.
Paskatintas ir įgijęs pasitikėjimo 1993 metais R. Laniauskas išvyko į Lenkiją, Saleziečių vienuolyno noviciatą, – ketino tapti vienuoliu. Tuomet jam buvo 29-eri. Po metų davė laikinuosius vienuolio įžadus, vis tik po 7-erių metų kito etapo – amžinųjų įžadų – nutarė atsisakyti. Priėmė sprendimą pašvęsti save kunigo tarnystei parapijoje.
Kunigystės kelią Ukmergėje pradėjo 2001-aisiais. Tarnavo Šv. apaštalų Petro ir Povilo, Balninkų, Lyduokių, Žemaitkiemio, o nuo 2010-ųjų – Pašilės ir Pabaisko bažnyčiose.
Tarnystė – didžiulis džiaugsmas
Kunigas sako, kad Lietuvoje popiežiaus išsakytas mintis – „Kristus Jėzus – mūsų viltis“ – atspindi jo paties gyvenimą. Supratimas, kad jis sukurtas ne šeimai mano buvęs labai aiškus ir tikslus. Dėl to vėliau niekad nesigailėjo, o tarnystėje Dievui, bendraudamas su parapijiečiais bei ligoniais, patiria didžiulį vidinį džiaugsmą.
Ar įmanoma dvasininkams savo gyvenime pritaikyti popiežiaus Pranciškaus jiems išsakytus palinkėjimus ir nuostatas – eiti į žmones, neužsidaryti zakristijose?
R. Laniauskas sako besistengiantis taip gyventi. Taip pat – dėti pastangas, kad bažnyčią pamiltų jaunimas ir vaikai.
Turi patirties, kaip pats vaikystėje prie klausyklos buvo piktai apšauktas klebono. Tai vos neužvėrė jam durų link Dievo. „Labai gerai suprantu tuos prie Pirmosios Komunijos einančius besijaudinančius vaikučius, padrąsinu, nuraminu. Jei mažą vaiką užgausi, tik atrodo, kad pamirš – tai pasiliks visam jo gyvenimui“, – įsitikinęs klebonas.
Ir poetas, ir gidas
Pašilės ir Pabaisko bažnyčiose klebonaujantis R. Laniauskas turi ir daugiau veiklų. Jis puikus fotografas ir poetas, prieš dvejus metus išleidęs poezijos knygą „Palytėjimas“. „Poezija – tarsi dienoraštis“, – taip savo kūrybą knygelėje apibūdina kunigas.
Šiuo metu jis aktyviai įsiliejo į Vaitkuškio dvarą populiarinantį projektą. Ir neatsitiktinai – juk Pašilėje esanti bažnyčia buvo statyta kaip Vaitkuškio dvaro koplyčia. Dvaro istorija besidomintiems lankytojams įdomu čia apsilankyti, juolab kai gido pareigas atlieka pats klebonas.
Dar viena R. Laniausko ilgametė veikla – kapeliono pareigos Ukmergės ligoninėje. Anksčiau tai buvo tik savanoriškas darbas, o pastaruosius trejus metus – konkretus etatinis. Ligoninėje kapelionas įdarbintas 0,25 etato.
Atvykti pas ligonius tenka bet kuriuo paros metu.
Ir sekmadienį, po susitikimo su Šventuoju Tėvu Kaune grįžęs į Ukmergę, atlaikęs sekmadienio šventas Mišias, R. Laniauskas dar vyko į ligoninę suteikti paskutinio patepimo mirštančiajam. Paskui sulaukė dar vieno tokio ligonio artimųjų prašymo. Diena baigėsi labai vėlai...
Kunigas turi įsipareigojimų ir savo garbaus amžiaus tėveliams. Vienturčio sūnaus rūpesčiu iš Vilniaus jie atsikraustė gyventi į Ukmergę. Simboliška – apsigyveno Bažnyčios gatvėje.
Praėjusią savaitę Lietuvoje viešint popiežiui Pranciškui ne vieno susitikimo metu skambėjo prasmingi ir atviri pasauliečių liudijimai apie tai, kaip jie atrado tikėjimo kelią. R. Laniauskas mano, kad atviras jo paties pasakojimas taip pat turi prasmę ir galbūt paskatins, padės kitiems ieškoti savojo kelio.
