Spausdinti šį puslapį

Nakvynės namuose prieglobstį rado ir užsienietė

Nakvynės namų direktorė Sigita Bakanauskienė. Gedimino Nemunaičio nuotr. Nakvynės namų direktorė Sigita Bakanauskienė. Gedimino Nemunaičio nuotr.

Ukmergės nakvynės namai skaičiuoja pirmuosius veiklos metus. Nors iki tol panašios įstaigos mieste nebuvo, dabar jau sunku įsivaizduoti, kaip be jos galima apsieiti. Neseniai šiuose namuose prieglobstį rado net tolimos šalies pilietė – į Lietuvą atvykusi ir į bėdą patekusi australietė.

Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centro, kuriam priklauso nakvynės namai, direktorė Sigita Bakanauskienė pasakojo, kad gruodžio mėnesį apsigyveno iš Australijos į Lietuvą atvykusi moteris. Ji viešėjo pas giminaičius mūsų rajone. Tačiau, deja, ši viešnagė baigėsi nakvynės namuose.

Kas tiksliai nutiko, moteris neaiškino, tačiau nutiko taip, kad ji liko ir be pinigų, ir be prieglobsčio, tad kurį laiką apsigyveno Ukmergės nakvynės namuose.

Čia pas ją buvo apsilankęs net Australijos ambasadorius. Moteris tikino esanti labai patenkinta tuo, kaip buvo priglausta. Tiesa, tiksliai išsiaiškinti, kas gi jai nutiko, kad mūsų rajone teko naudotis nakvynės namais, dabar jau neįmanoma, nes moteris parskrido į savo šalį.

Centro direktorė S. Bakanauskienė prisimena, kad, atidarant šiuos namus, planuota, kad juose gyvens apie dešimt asmenų.

Kambariai savos pastogės neturintiems ukmergiškiams buvo įrengti policijos komisariato buvusios areštinės vietoje.

Tačiau gyvenimas parodė, kad paslaugos poreikis yra ženkliai didesnis. Šiemet daugiausiai vienu metu čia gyveno 34 asmenys.

Šiuo metu čia gyvena 16 asmenų – 14 vyrų ir 2 moterys. Jų amžius labai įvairus: jauniausiam nėra nė 30-ies, vyriausiam – 68-eri.

4 žmonės čia gyvena nuo pat nakvynės namų atidarymo – savo gyvenimo kol kas nesusitvarkė kitaip. Visų kitų gyvenimo trukmė labai įvairi – nuo vienos čia praleistos nakties iki pusės metų.

Kokios dažniausios priežastys, dėl ko netenkama namų?

S. Bakanauskienė sako, kad žmonės namų dažniausiai netenka, kai iškeldinami už skolas ir dėl smurto artimoje aplinkoje. Taip pat, kai grįžta iš įkalinimo vietų. Tai asmenys, kurių galimybės nuomoti būstą ar gyventi šeimose yra komplikuotos.

Ar vietos visiems užtenka? Ar atėjus šaltiems orams benamių nepadaugėja? „Dar užtenka, bet jų čia yra apibrėžtas skaičius. O gyventojų skaičius nebepriklauso nuo metų laiko – žmonės namus praranda visais laikais“, – sako direktorė.

Primena, kad gyvenimas nakvynės namuose yra reglamentuotas. Gyventojai į juos ateiti turi 16 val. ir išeiti ryte 9 val. Tai galioja ir savaitgaliais, ir švenčių dienomis. Ligų atvejais jie kreipiasi į medikus, gydosi, bet nakvynės namai – ne ligoninės palata.

Nakvynės namuose šiuo metu dirba 5 darbuotojai.

Pasak direktorės, per metus atsiradusi patirtis leidžia mažinti įtampas ir vengti galimų konfliktų. Darbuotojai stengiasi palaikyti švenčių tradicijas, susodinti visus už kuklios vakarienės stalo ir suvirpinti širdis svajone apie tikrus, prarastus, ieškomus namus.

Ar tenka kviesti policiją? Ar atvirkščiai – vertina vietą? Gal kas nors prarado teisę čia gyventi už pažeidimus?

Gyventojai savo reikalus tarpusavyje aiškinasi ne nakvynės namuose, bet už jų ribų. O charakteriai dažnai būna sunkiai suderinami. Todėl vienas ukmergiškis jau porą kartų gyveno šiuose namuose. Jis – tiesiog vaikščiojantis „konfliktas“.

Jis netoleruoja jokios tvarkos ir nepripažįsta jokių taisyklių. Jį vieną dieną turi šalinti iš nakvynės namų, o pradėjus šalti vėl ateis prašytis gyventi.

Kas labiausiai jaudino prieš atidarant namus, ar tai pasitvirtino?

S. Bakanauskienė prisimena, kad didžiausias nerimas buvo – ar tie namai bus tikrai reikalingi? Kiek tokių asmenų rajone yra, kurie neturi jokio stogo virš galvos? Gyvenimas parodė, kad žmonės įvairiai praranda namus, įvairiai tvarko savo gyvenimus, įvairiai nusigyvena.

„Kiekvienas žmogus, gyvenantis šiuose namuose, turi savo istoriją. Čia gamina maistą, skalbia, švenčia šventes, praleidžia laisvadienius, dažnai mato vieni kitus ir net susižavi ar atvirkščiai – susipyksta“, – pasakojo direktorė.

Ji dėkoja ukmergiškiams, kurie nuoširdžiai remia šių namų gyventojus – atsiunčia maisto produktų, vaisių, drabužių. Tiesiog laikosi krikščioniško požiūrio – priima šiuos žmones kaip gyvenimo nuskriaustus.

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(1 balsas)