Beveik 30 žmonių grupė su vedliu – eiguliu, savo darbo entuziastu, miško mylėtoju – Gediminu Meidumi Labanoro girioje startavo vidudienį.
Miškai, pelkės, samanų paklodės, vingiuojantys miško keliukai...
Kertame Kanio raistą, mindami naują taką. Kojos pajunta vėsią drėgmę, kažkieno batas smukteli į raisto kiaurymę, kažkas apsitaško lig pat juosmens, o tarp liaunų šimtą metų skaičiuojančių pušaičių negailestingai tvieskia saulė.
Prakaitas žliaugia upeliais ir vis dažniau pasigirsta klausimas: „Dar toli?“ „Kilometriukas iki miško, paskui kopsime į kalną ir netrukus pasieksime ežerą, kur galėsite atsipūsti. Bet prieš tai pamatysite dar vieną mistišką vietą – Kaniuko ežeriuką“, – aiškina G. Meidus. Štai ir Kaniukas – geros balos didumo raisto ežeriukas. G. Meidui vienąsyk jį atrasti padėjo gervės: pamatęs kylančius paukščius, suprato, kad jie pakilo nuo vandens, paėjo link tos pusės – ir atsivėrė nepaprasto romumo vaizdas.
Atrodo, kad G. Meidus gyvena miške ir mišku – tarsi kiekvienas medis jam būtų savas ir žinomas. Rodo pušis, menančias 1863-iųjų sukilimą: „Turėjo likti penkios, deja, išsaugoti pavyko tik dvi.“
Pasakoja, kaip pasikeitė žmonių požiūris į mišką, kuris jo protėvių kartai buvo „gyvas daiktas“, kokią įtaką ekosistemai daro žmogaus kišimasis, kokiomis ligomis suserga medžiai, kaip atstatomas medžių genofondas... Žvilgtelėjam į eigulio Lietuvos 100-mečiui išgelbėtus 100 medžių...
G.Meidui tai – svarbu, nors kitų požiūriu tenka ir nusivilti, ir kartėlį nuryti. Sužinome, kaip saugoja jaunus medelius nuo briedžių, – pasirodo, net repelentai nepadeda, vos tvora apsaugo.
Dar daug miško paslapčių papasakoja: kodėl šernai voliojasi skruzdėlynuose, kodėl plėšrieji paukščiai įsirengia po du lizdus, kaip draugiškai savo lizdu su kitais paukščiais dalijasi meleta...
Klausydami pasakojimų pasiekiame Kanio ežerą – vanduo kaip arbata, bet įkaitusiems kūnams ir tai puiki atgaiva. Čia pat surengiamos žuvavimo varžybos. Laimė nusišypso tik jaunajai policijos rėmėjai Erikai, kuriai vienintelei užkimba mažas ešeriukas. Nepaisant to, žuvienė vakarienei ir pamoka, kaip išsivirti ją ant laužo, bus. Bet pirmiausia stovyklavietėje kiekvienas ieško bent mažo pavėsio, kur galėtų ištiesti kojas.
Po vakarienės nuovargis tarsi išgaravo – laikas komandiniams žaidimams, pokalbiams.
Temstant vykstame į Molėtų observatoriją, keliamės ant stogo ir įsitaisome stebėti žvaigždžių... Atsiveria paslaptingos platybės – paklaidžiojam po Mėnulio kraterius, žvilgtelim į Jupiterį, Saturną, kalbamės apie galaktikas, svarstome apie ateivių egzistavimą...
