Čiulbančio paukščio skulptūra – ukmergiškio menininko Andriaus Janulio dovana knygas dar perkantiems ir jas skaitantiems tėvynainiams. Užeiti į knygyną jis kviečia ne tik pirkti, bet ir plačiau su jomis susipažinti bei vieniems su kitais pasidalyti savo kūrybiškumu.

Knygynas, vadinamas senojo knygyno vardu, – seniausias Ukmergėje. Kai prieš 17 metų jis buvo privatizuotas, knygas dar skaitantys ukmergiškiai buvo sunerimę, jog jo nebeliks – baiminosi, jog jo patalpas centre priglaus pelningesnis verslas.

Knygynas išliko, tačiau nei į jo išorę, nei į jo vidų niekas nieko neinvestavo.

Keistis jis ėmė su naujųjų savininkų atėjimu. Jais iš darbuotojų akcijų paketą supirkę tapo ukmergiškiai – Kristina ir Jolantas Pažūsiai. Nors nei vienas, nei kitas iš pirmo žvilgsnio nieko bendro su leidyba bei literatūra neturi – Kristina – finansininkė, Jolantas – informacinių technologijų specialistas, knygyną jie, kaip patys sako, įsigijo kaip savo seną svajonę. „Labai mėgstu skaityti. Todėl ir įsigijome knygyną, į kurį nuo pat vaikystės ėjau knygų“, – neslepia Kristina.

Naujieji savininkai pakeitė ne tik knygyno vidaus dizainą, jo apšvietimą, bet ir jo įvaizdį – senasis Ukmergės knygynas tampa mažuoju kultūros židiniu.

Knygos čia ne tik parduodamos, bet ir pristatomos. Ne tik anotacijomis, bet ir gyvu žodžiu. Ne tik kritikų, bet ir pačių autorių. Pavyzdžiui, visai neseniai knygyne vyko rašytojos Erikos Umbrasaitės knygos „Paskolink man savo gyvenimą“ pristatymas. Į jį buvo susirinkę apie 50 ukmergiškių.

Gyvos ne tik knygyno lentynos, bet ir jo sienos. Jas ėmė puošti dailės darbų parodos – Kristina ir pati mėgsta tapyti, tad knygyne surengė savo tapybos darbų parodą, tą daryti ji kviečia ir kitus kuriančius ukmergiškius. „Parodas knygyne gali rengti visi ką nors kuriantys. Net ir neturintys menininko statuso. Jeigu jų darbai džiugina juos, kodėl negali džiuginti ir knygos ieškančio žmogaus?“ – klausė Kristina.

Puošti knygyną ji ketina ne tik parodomis ant sienų, tam, jos manymu, gali pasitarnauti ir aukšti knygyno langai. Išėmę antrus stiklus knygyno šeimininkai plačias palanges paruošė keramikos, molio dirbiniams. O papuošalams skirta visa lentyna.

Knygyną puošia ir sena spausdinimo mašinėlė. Jaunajai kartai ji – tikras reliktas. Tačiau jis, kaip ir paukštis, simbolizuoja knygos atėjimą iki skaitančio žmogaus.