Šiuo metu bendruomenei priklauso 5 seserys: kongregacijos įkūrėja sesuo Rozana iš Belgijos ir keturios lietuvės – sesuo Bernadeta, sesuo Birutė bei į klausimus atsakiusios seserys Odeta ir Brigita.
Koks yra vienuolyno gyvenimas?
Sesuo Odeta: Esame seserys karmelitės ir pagrindinė mūsų bendruomenės charizma ir misija yra malda, esame kontempliatyvi vienuolija, kurios dienotvarkė yra griežta, 7 valandas dienoje skiriame maldai. Taip pat priimame žmones mūsų vienuolyne asmeninėms rekolekcijoms ir suteikiame galimybę pabūti vienumoje, tyloje ir kartu su sesutėmis pasimelsti koplyčioje.
Sesuo Brigita: Tai – paprastas paprastų žmonių gyvenimas. Tikslas yra kartu garbinti Dievą ir melstis už tuos, kurie negali, nemoka ar nenori melstis. Mes esame ne maldingų moterų klubas, bet greičiau kareivinės. Gyvename pagal aiškią dienotvarkę, kurią įrėmina malda. Kaip šeima turi savo ritmą, taip ir vienuolynas. Mes žinome, kur keliaujame ir kokio tikslo siekiame. Šalia maldos stengiamės padėti tiems žmonėms, kurie yra mums patikėti.
Per atokvėpius einame pasivaikščioti į mišką, vasarą maudomės kaimynės tvenkinyje, pernai rudenį su seserimi Birute ir kaimyne važiavome į mišką ir parsivežėme daug baravykų. Bendruomenės narės 10 dienų per metus visos kartu išvyksta atostogų. Jų metu gyvename pagal laisvą režimą. Šventes švenčiame daugiausia religines, taip pat jubiliejinius gimtadienius.
Kaip kiekviena jūsų atėjote į vienuolyną?
Sesuo Brigita: Mūsų bendruomenės įkūrėja sesuo Rozana Graulich pagal išsilavinimą yra slaugytoja, jau būdama vienuole ji dirbo operacinėje vyriausiąja seserimi. 1991 m. iš Prancūzijos, kur tuo metu tarnavo kaip vienuolė, atvyko į Lietuvą ir pasiliko. Nors teko patirti daug iššūkių, tarp kurių – ir lietuvių kalba, ji puikiai prisitaikė prie Lietuvos kultūros ir daug nuveikė Lietuvos visuomenei.
Aš šiuo metu einu vyresniosios pareigas bendruomenėje, esu pedagogė, prieš stodama į vienuolyną dirbau vaikų darželyje, su gatvės vaikais, vėliau – ligoninėje, visur kaip pedagogė. Atėjau į vienuolyną 2001 m.
Sesuo Bernadeta – taip pat pedagogė, prieš vienuolyną ji dirbo pradinių klasių mokytoja. Bendruomenėje – nuo 2003 m.
Sesuo Odeta – bibliografė, ji dirbo Klaipėdos universiteto bibliotekoje. Ir dabar yra įsimylėjusi knygas. Ji įstojo į vienuolyną 2014 m.
Sesuo Birutė pas mus yra neseniai, prieš stodama ji dirbo medicinos slaugytoja, atvažiavo pas mus iš Tauragės.
Kaip kuriate santykius bendruomenėje?
Sesuo Brigita: Ateidama į vienuolyną aš nepasirenku seserų, kiekvieną dieną reikia dėti pastangas santykiuose. Ir mums visai neblogai sekasi. Mokėjimas darniai veikti, apskritai, yra bendruomenės stiprybė.
Kaip vienuolyno bendruomenė gyvena šiuo pandeminiu laiku? Kaip pasikeitė kasdienybė ir veiklos dėl karantino?
Sesuo Brigita: Šiuo metu, kai negalime priimti svečių namuose, daugiau bendraujame nuotoliniu būdu ir daugiau meldžiamės.
Sesuo Odeta: Per pandemiją mūsų gyvenimas tapo uždaras, pagrindinė misija buvo malda. Apaštalaujame šiuo metu, kaip ir daugelis visame pasaulyje, per įvairias komunikacijos priemones: telefonu, „Skype“, „Zoom“ ir „Googlmeet“ platformose. Per pandemiją mūsų gyvenimo ritmas labai nepasikeitė, tik stipriai pajutome bendravimo trūkumą su žmonėmis. Kaip ir visi, likome izoliuotos ir ypač išgyvenome, jog buvo uždarytos bažnyčios ir negalėjome dalyvauti šventose Mišiose, tik internetu. Negalėjome aplankyti savo šeimų. Meldėmės už sergančiuosius ir kenčiančiuosius nuo šios pandemijos.
Kokią įtaką pandemija ir karantinas padarė žmonių, kurie kreipiasi į jus, intencijoms, suvokimui, dvasiniams poreikiams?
Sesuo Odeta: Supratome, kad žmogus pasiilgo žmogaus. Jau ir taip susvetimėjusioje visuomenėje pandemija kirto per santykius. Į mus kreipiasi nemažai žmonių, kurie kenčia nuo vienišumo, izoliacijos, depresijos. Meldėmės už tuos, kurie dėl COVID-19 iškeliavo iš šio pasaulio, taip pat už jų artimuosius. Kartais pažiūrime žinias ir meldžiamės dėl situacijos visame pasaulyje. Nepaliaujame melstis dėl taikos ir dėl pandemijos pabaigos.
Pamatėme, kad internetu daug žmonių jungėsi į įvairias iniciatyvas, vienytis maldoje, palaikyti pagyvenusius, vienišus žmones: paskambinti, aplankyti. Matėme, kiek daug reikia kantrybės mamoms su savo vaikais, kurie mokosi nuotoliniu būdu, taip pat ir mokytojams, kurie turi būti išradingi, perteikti savo medžiagą patraukliai ir suprantamai.
Kaip įprastai jūsų vienuolyne sutinkamos šventos Velykos? Kaip joms ruošiamasi?
Sesuo Odeta: Velykoms pradedame ruoštis nuo Pelenų dienos, kada prasideda Gavėnios laikotarpis, kuris kviečia į atgailą, pasninką ir gailestingumo darbus. Daugiau laiko skiriame tylai, susikaupimui, apmąstome Kryžiaus kelio slėpinius. Puošiame koplyčią, tvarkome namus, marginame kiaušinius, gaminame maistą, nes, kaip ir visi lietuviai, per šventes mėgstame skaniai pavalgyti.
Sesuo Brigita: Per šventes svarbiausia yra liturgija, tačiau Velykoms svogūnų lukštais dažome margučius, kepame pyragą. Šventėms pasiruošti labai nesudėtinga, nes visos moka gaminti maistą. Iš anksto susitariame, kas ką gamins, pasidalijame laiką virtuvėje ir viskas eina kaip iš pypkės.
Kaip keičiasi Velykų šventimas karantino laiku?
Sesuo Odeta: Jau praeitais metais Velykos buvo ypatingos, negalėjome švęsti su savo parapijos žmonėmis, nes viskas buvo uždaryta. Meldėmės žiūrėdamos internetu šventąsias Mišias, kurias transliavo ir iš Vatikano, ir iš Lietuvos bažnyčių. Šiuolaikinėmis komunikacijos priemonėmis galime jungtis į maldą su Šventuoju Tėvu ir visa Bažnyčia visame pasaulyje, tai – didelė paguoda. Šiandien jau galime eiti į bažnyčią.
Kaip žmonėms tiek šeimose, tiek vienišiems išgyventi šį laikotarpį?
Sesuo Odeta: Iš to, kiek bendravome su žmonėmis, su šeimų mamomis ir tėčiais, su vienišais žmonėmis, laikotarpis sunkus, bet ir išskirtinis tuo, kad esame priversti sugrįžti į savo vidų, šeimos grįžta į savo šeimos ratą, nes daugelis tėvų dirba nuotoliniu būdu. Yra galimybė atnaujinti santykius, labiau pažinti vienam kitą, bet taip pat karantinas reikalauja daug kantrybės ir išradingumo, kaip praleisti laiką nenuobodžiaujant, nesulindus į televizorius ar kompiuterius. Kas gyvena kaimų vietovėse, ar nuosavuose namuose gali ir lauke sportuoti, vaikščioti, žaisti, na o butuose reikia daugiau fantazijos ir, ko gero, griežtesnės dienotvarkės.
Vienišiems žmonėms vėl kitokie iššūkiai – nepasiduoti liūdesiui, nepasinerti į liūdnas mintis. Tai, žinoma, yra galimybė bendrauti visomis šiuolaikinėmis priemonėmis telefonu, internetu. Tikintis žmogus meldžiasi už visą šią situaciją. Pažįstame daug žmonių, kuriems didelė pagalba yra Marijos radijas.
Kaip patartumėte pasiruošti Velykoms šeimose?
Sesuo Odeta: Pirmiausia prisiminti, kokia tai šventė – krikščioniui, tikinčiam žmogui, tai yra mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančia, mirtis ir Prisikėlimas. Paskutinė savaitė prieš Velykas yra vadinama Didžiąja savaite. Ypatingai svarbus – Didysis Tridienis: Didysis Ketvirtadienis yra paskutinės vakarienės – Eucharistijos įsteigimo – paminėjimas, didysis Penktadienis yra Viešpaties mirties diena, o jau šeštadienio vakarą švenčiame Prisikėlimą. Taigi, paskutinę savaitę galima kartu daugiau pasimelsti, apmąstyti Kryžiaus kelio slėpinius, svarbu šeimyniškai ruoštis namuose: tvarkytis, marginti kiaušinius, ir, jei bus galimybė, švęsti liturgiją bažnyčioje.
Reikia nepamiršti, jog pirmiausia tai yra dvasinė šventė. Pandemija parodė, kad gyvenimas yra labai trapus, todėl turime džiaugtis kiekviena diena, mylėti vienam kitą šiandien. Dėkoti Dievui už tai, ką turime.
Velykų simbolis – margutis. Kokią prasmę jis turi religiniame kontekste?
Sesuo Odeta: Kiaušinių marginimas yra labai sena lietuvių kultūrinė tradicija. Kaip ir verbos, šis menas priklauso lietuvių etnografiniam paveldui. Kiaušinis yra naujos pradžios, gyvybės, pavasario simbolis. Tai – labai graži tradicija, bet su Kristaus žinia tiesioginių sąsajų neturi. Per Velykas margučiai šventinami bažnyčioje kaip ir kitas maistas, nes viskas, ką Dievas sukūrė, yra gera.
Ko palinkėtumėte ukmergiškiams artėjančių šventų Velykų proga?
Sesuo Odeta: Mieliems ukmergiškiams linkime kuo greičiau atsitiesti po pandemijos, ramybės, kantrybės, džiaugtis ir dėkoti už tai, ką turime šiandien, pasilikime maldoje vieni už kitus. Šv. Velykos yra vilties šventė, Dievas visada yra su mumis.
