Spausdinti šį puslapį

Sekminių tradicijų karantinas nepalaužė

Veprių kalvarijos drauge su arkivyskupu Kęstučiu Kėvalu, diakonu Dariumi Chmieliausku. Veprių kalvarijos drauge su arkivyskupu Kęstučiu Kėvalu, diakonu Dariumi Chmieliausku.

Veprių miestelis turi išskirtinę katalikišką tradiciją – per Sekmines tikintieji čia eina kalvarijas. Į jas rinkosi sekmadienį. Nors maldininkų gretas praretino karantinas, kalvarijų tradicija neblėsta.

Istorijos šaltiniai byloja, kad kalvarijos Vepriuose pastatytos 1846 m., ginčo dėl parapijos centro tarp Veprių ir Upninkų tikinčiųjų išdavoje. Pagal kitą versiją, kalvarijų įkūrimo iniciatorius buvęs zakristijonas, dažnai keliaudavęs į Vilniaus kalvarijas ir sumanęs jas įsteigti Vepriuose.

Pradžioje kalvarijos buvusios medinės. Vėliau sunykę kalvarijų paveikslai buvo pakeisti naujais.

Tarpukariu į Veprius atvykdavo tūkstančiai maldininkų.

Sovietų laikais šie jų žygiai buvo visaip stabdomi, 1963 m. valdžios įsakymu kalvarijos buvo nugriautos, Kryžiaus keliai suarti, tačiau žmonės kryželiais ir gėlėmis pažymėdavo buvusių stočių vietas ir toliau organizuodavo maldų eisenas.

1989 m. per Sekmines Veprių kalvarijos buvo atšventintos, vėliau aukotojų lėšomis atstatytos koplytėlės.

Piligriminės kelionės – visais laikais buvo būdingos įvairioms religijoms. Krikščionių piligriminės kelionės į Jeruzalę prasidėjo jau II amžiuje, siekiant aplankyti vietas, susijusias su Jėzaus Kristaus kančia.

Švč. Mergelė Marija, Jėzaus Kristaus motina buvo pirmoji piligrimė, apėjusi savo Sūnaus Kančios kelią po Sūnaus nukryžiavimo.

Kalvarijų Kryžiaus kelias yra ypatinga piligrimystės rūšis, paplitusi pasaulyje jau pirmaisiais krikščionybės amžiais.

Piligrimai vykdavo aplankyti Kryžiaus kelio, kur melsdamiesi ir atgailaudami galėjo labai giliai ir asmeniškai išgyventi Dievo Sūnaus kančią, prašydami atleidimo malonės sau bei artimiesiems.

Kryžiaus kelio stotys jau V a. pradėtos statyti Europoje.

Veprių kalvarijų planas buvo parengtas Vilniaus kalvarijų pavyzdžiu, statant vartus ir koplytėles, o iš Jeruzalės viena maldininkė atvežė dvylika maišelių šventosios žemės. 1846 m. Vepriuose pirmą kartą buvo apeiti Kristaus Kančios keliai.

Kalvarijų Kryžiaus kelias eina palei kapines, mišku, kerta Cedrono upelį, vėliau paežere grįžtama į bažnyčios šventorių, kur įrengtos paskutinės 6 stotys.

Apie 6 kilometrų Kryžiaus kelią, prie kiekvienos koplytėlės ir vartų sustodami pasimelsti, maldininkai nueina maždaug per tris valandas. 

Vepriuose Sekminių atlaiduose drauge su tikinčiaisiais sekmadienį meldėsi arkivyskupas Kęstutis Kėvalas.

„Išpuošta bažnyčia, tik į ją įžengus dvasią pakylėja į džiaugsmingą maldą: šlovinti, džiaugtis Dievu ir dėkoti už viską, ką Jis mums teikia. Pasak arkivyskupo Kęstučio, visi mes žmonės, kupini baimių, kupini dvejonių, kaip ir pirmieji mokiniai ir visgi Šventoji Dvasia visus mus gali padaryti drąsiais tikėjimo liudytojais toje aplinkoje, kur gyvename, dirbame, esame. Tad ir ėjom per miškelį giedodami drauge su paukštelių pritariamu šloviniu savo Kūrėjo.

Saulė žaidė spinduliais, žaliavo kvepėjo pavasaris, vienas kitas uodas bandė priminti, kad ir jis svarbus veikėjas šiame miške.

Baigiantis kelionei, sugriaudėjo, sužaibavo, trumpam pasipylė lietus su kruša, pasak arkivyskupo, priminė, kaip ir anuomet, kai Jėzui mirštant ant Kryžiaus žemė sudrebėjo... Bet mes džiugūs dvasioje – Jis prisikėlė!

Kvepėjo Šventosios Dvasios pavasariu visur – ypač sieloje, ryškiomis džiaugsmo spalvomis!“ – taip Sekminių Kalvarijų metu patirtais išgyvenimais savo feisbuke dalijasi ukmergiškiai – Švč. Trejybės parapijos tikintieji.

UŽ inf.

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)