Antrąjį liepos šeštadienį grupė „Pušelės“ bendrijos sodininkų keliavo po Rytų Lietuvą. Ilgametė pirmininkė Tivana Baranovienė nuolatinius savo keliautojus šį kartą pakvietė susipažinti su Utenos ir Zarasų krašto įžymybėmis.
Pirmasis sodininkų aplankytas objektas buvo Leliūnuose tituluoto Lietuvos puodžiaus Vytauto Valiušio įkurtas Keramikos muziejus. Pats įkūrėjas, linksmas ir nenuilstantis pasakotojas, vedžiojo po buvusios mokyklos pastatą, kurį suremontavo savo lėšomis ir jame sudėliojo ne vieną tūkstantį molio ir medžio eksponatų. Čia ir lietuviški senoviniai indai, rakandai, ir iš įvairiausių pasaulio šalių suvežti keramikos dirbiniai. Kūrėjas sako, jog per dieną jis galįs nužiesti... 110 puodynių. Vieną per šešias septynias sekundes. Jau 50 metų Lietuvos puodžių karalius kuria dirbinius, kurie eksponuojami mūsų šalies ir užsienio parodose. Su didele meile meistras liečia kiekvieną eksponatą, pasakoja jų istorijas. Ir stebiesi, kaip vieno žmogaus gyvenimo užtenka tiek nuveikti, kiek yra padaręs V. Valiušis.
Per 300 ežerų turinčiame Zarasų krašte ukmergiškiai aplankė Šlyninkos vandens malūną. Čia klausėsi Nikajos upelio šniokštimo, be pertraukos 300 metų veikiančio malūno girnų bildesio ir šmaikštuolio malūnininko pasakojimo. Tapo aišku, kodėl malūną pamėgo velniai ir kodėl miltai „razavi“.
Jauniausiajai sodininkei Loretai teko užkelti į antrą aukštą šimtkilograminį maišą grūdų. Visi paragavo rupių miltų, o kadangi iš malūno negali išeiti ne baltas, malūnininkas šliūkštelėjo ant visų vėtyklę miltų. Čia pat amatų namuose sodininkai sočiai prisivalgė blynų iš „razavų“ miltų, naminės duonos.
Salakas sužavėjo aukščiausia Lietuvoje tašytų akmenų bažnyčia ir toliausiai nuo jūros įkurtu Jūrų muziejumi. Jo įkūrėja, 96-erių metų buvusi mokytoja Vida Žilinskienė guviai pasakojo muziejaus istoriją. Jos sukaupta jau per 4 000 eksponatų. Idėja kilo iš noro, kad vaikai geriau pažintų gamtą, geografiją, gyvai, o ne iš vadovėlių patirtų pasaulio vandenų paslaptis. Lankytojų centre gamtininkas gidas pasakojo apie Gražutės regioninio parko įdomybes.
Sodininkai užsuko ir į šalia Utenos įsikūrusį „Levandų rojų“. Kalvų šlaituose mėlynuojančių levandų laukuose tvyro švelnus šių augalų aromatas. Čia keliautojai ragavo ledų, kavos, pyragėlių su levandomis, fotografavosi.
Šio Lietuvos kampelio gamta, nuostabūs sutikti žmonės dvasiškai labai praturtino ekskursijos dalyvius, dar sykį įrodė, kad atsidavimas ir meilė tam, ką darai, sukuria tikrus stebuklus.
Bendrijos pirmininkei Tivanai jau nelengva surasti dar neaplankytų Lietuvos vietų, bet ji kuria jau naujus maršrutus. Sodininkai savo vadovės dėka išvažinėjo Žemaitiją, Suvalkiją, Dainavos ir Zanavykų kraštą, Mažąją Lietuvą, Latvijos ir Lenkijos artimiausias apylinkes.
