Kunigas pasakoja, kad skleisti krikščionybės į Kazachstaną pirmą kartą išvyko prieš dešimt metų. Kas pusmetį jis turi grįžti į Lietuvą rinkti paramos misionieriškai veiklai – skirtingose parapijose kunigas aukoja mišias bei bendrauja su tikinčiaisiais, pasakodamas apie savo veiklą. Taip skleidžiama žinia bei sudaroma galimybė prie misijų prisidėti auka.

Trečiąjį advento sekmadienį K. K. Šulčius lankėsi kaimyninio rajono – Širvintų Šv. Arkangelo Mykolo parapijoje. Per homiliją (tai bažnytinio pamokslo rūšis, kai aiškinamas Šventojo Rašto tekstas) kunigas sakė, kad jo pašaukimas misionieriškai veiklai ateina iš Krikšto, kaip iš Krikšto kyla ir kitos malonės bei pašaukimai.

Pirmieji krikščionybės misionieriai buvo Jėzaus motina Marija, Jėzus bei jo mokiniai, vadinami apaštalais.

K.K. Šulčius citavo Šventąjį Raštą, kuriame apie misionierius rašoma, kad jie neturės nei ko valgyti, nei kitų patogumų. Iš tiesų toks ir yra misionieriaus gyvenimas, nuvykus į nepažįstamą šalį, kurioje nėra stiprios tikinčiųjų bendruomenės.

Krikščionybės pėdsakų Kazachstane aptinkama III–IV a., tačiau, XIV a. islamą paskelbus valstybine religija, krikščionys tapo nepageidaujami šiame krašte. Kazachstanas – buvusi Sovietų Sąjungos šalis. Dabartines krikščionybės misijas čia pradėjo lenkai bei lietuviai tremtiniai, kurie po karo buvo atplėšti nuo savo namų.

2012-aisiais atvykęs į Kazachstaną misionierius K. K. Šulčius rado prieš jį buvusio lenko pranciškono sudarytas anketas, kuriuose užfiksuota 18 bendruomenių. Taip pat – nupirktą paprastą gyvenamąjį namą su sklypu. Jame įrengė bažnyčią. Dabar tęsiamas pirmtakų pradėtas darbas. Misionierius telkia tikinčiuosius, suteikia jiems sakramentus.

Almatos Romos Katalikų Švč. Trejybės vyskupijoje K. K. Šulčius iki šiol aptarnaudavo tris parapijas. Jas lankydamas, kas savaitgalį turėdavo nuvažiuoti per tūkstantį kilometrų. Musulmoniškoje šalyje į katalikiškas Mišias tikinčiųjų susirenka tik saujelė arba vienetai. Kartais atvažiavus ilgą kelią Mišių išklausyti ateina vienas ar trys asmenys.

Kai kur dalyvauti šventų Mišių aukoje ateina ir kitų krikščionybės atšakų tikintieji – protestantai, stačiatikiai, nes Kazachstane jie neturi atskirų savo maldos namų. Iš viso žmonių susirenka iki dešimties. Po Mišių visuomet rengiama agapė – bendri pietūs, kurių metu bendraujama. 

Dvasininkas pažymi, kad įkurtos parapijos negali pačios išsilaikyti, nes jose per mažai žmonių, kuriems dažnai ir patiems yra reikalinga parama. Kunigui tenka rūpintis ne tik savo tikinčiųjų dvasiniu gyvenimu, bet ir buitimi, parūpinant jiems darbo ar kitaip gelbstint. Todėl parama misijoms yra reikalinga. Kitaip jos negalėtų vykti.

Į Kazachstaną krypsta ir Šventųjų Tėvų dėmesys – čia lankėsi popiežius Jonas Paulius II ir popiežius Pranciškus.

Misionierius pasakojo, kad per jo tarnystės metus Kazachstane gyventojų pagausėjo trimis milijonais – tai visa Lietuva. O krikščionių skaičius aptarnaujamose parapijose – nuo kelių iki keliolikos. Stiprinti jų tikėjimą reikalingi įvairūs resursai, o svarbiausia – krikščioniško gyvenimo pavyzdys.

K.K. Šulčius atkreipė dėmesį, kad kitų konfesijų išpažinėjai kasdienybėje daug atviriau rodo savo tikėjimą. Pavyzdžiui, Kazachstano kavinėse, artėjant vakarinės maldos metui, vietoje muzikinių klipų ekranuose rodomos eilutės iš Korano, o prieš valgį ir po jo garsiai meldžiamasi. „Europos šalyse nepamatysi kavinėje laiminant maistą ar dėkojant Dievui. Krikščionys, tarsi pilkos pelės, yra nematomi ir stengiasi būti nepastebimi“, – kalba misionierius, ragindamas nebijoti parodyti savo tikėjimo.

Jis prisiminė lietuvišką posakį „Tvarka kaip bažnyčioje“, kuris visai netinka Kazachstane įkurtuose maldos namuose. Sako, kad juose sunku pasiekti elementarios tvarkos, nes šalies gyventojai dėl skurdžios buities ir nevalyvų įpročių neskiria daug dėmesio tvarkai net savo namuose. Ką jau kalbėti apie bendruomenės namus. Tad tenka rodyti pavyzdį ir mokyti įgūdžių.

Misijų tarnystėje reikalinga įvairi pagalba – ne tik lėšos parapijai. Kunigas papasakojo apie garbaus amžiaus sulaukusius lietuvius sutuoktinius, kurie išvyko į misijas prisidėdami tuo, ką moka, – jie gamina maistą.

K.K. Šulčius ragino tikinčiuosius tapti misionieriais ir savo kasdienine veikla. Kas neturi galimybių vykti į misijas kitose šalyse gali tai daryti savo aplinkoje, atviriau išpažindami tikėjimą, skleisdami Gerąją Naujieną, rodydami krikščioniško gyvenimo pavyzdį.

Marija Taikos Karalienė – pagrindinė Romos katalikų Bažnyčios Kazachstane globėja. Liudijama, kad Oziornojės vietovėje įvykęs stebuklas. Ten gyveno tremtiniai, atvežti iš Lenkijos. Antrojo pasaulinio karo metais kaime kilo badas. Žmonės kalbėjo rožinį, melsdami išsigelbėjimo.

1941-ųjų kovą, per Viešpaties Apreiškimo šventę, smarkių atlydžių metu tirpstantis vanduo pripildė kažkada išdžiūvusį ežero paviršių ir jame atsirado daug žuvies. Tai vadinta stebuklu, nes žuvys išgelbėjo nuo bado ir mirties. 1955-aisiais ežeras vėl išdžiūvo. 1990-aisiais šiame kaime įkurta Dievo Motinos Taikos Karalienės parapija, pastatyta didžiulė bažnyčia, dabar jau ir piligrimų namai.

Šiuo metu misionierius K. K. Šulčius jau grįžęs į Kazachstaną. Paremti misijas Kazachstane galima lėšas pervedant į sąskaitą banke „Swedbank, a. s. LT797300010004819922, gavėjas – Kastytis Šulčius, paskirtis – auka Žarkento parapijai. Daugiau informacijos tel. 8 684 79427, el. p. Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..