Sumanymą rūšiuoti virtuvės atliekas specialiai išdalintuose oranžiniuose maišeliuose vadina visiška nesąmone, nes aiškina turįs maisto rūšiavimo patirties.

Vyras sako maisto atliekas rūšiuojantis jau ne vienus metus. To reikia jo hobiui – sode auginamiems sliekams, kurie perdirba maisto likučius ir gamina kompostą.

Pasakojo pats gyvenantis bute, tad atliekas, sukauptas kibire, į sodą nugabena bent kartą per savaitę. Tačiau bėda ta, kad vasarą, per karščius, pūdamas maistas skleidžia dvoką.  „Įmesi silkės galvą ar kaulą į kibirą, o ryte jau kambaryje bus baisi smarvė“, – sako Antanas.

Tokios smarvės savo namuose jis neapsikęstų, tad kibiriuką su atliekomis nuneša į garažą. Tačiau ne kiekvienas žmogus garažą turi, o be to, vyras netiki, kad gyventojai šitaip terliosis ir kentės nemalonius kvapus kaupdami namuose atliekas.

„Aš į tuos maišelius nerinksiu. Darysiu, kaip dabar darau, manęs tai neliečia“, – tikino ukmergiškis. Atkreipia dėmesį į atliekų maišų, įmestų į konteinerius, tolesnį likimą. Stebi, kad sumestus šiukšlių maišus konteineriuose „rūšiuoja“ vadinami sanitarai – vyrai ir moterys, apsiginklavę kabliais, ieškantys šiukšlėse vertingesnių daiktų.

Stebi, kaip ateina prie konteinerių net kelios „brigados“, atriša visus maišus ir ištraukia tarą, kurią galima priduoti. Randa ir kitokių gėrybių.

Antanas įsitikinęs, kad į maišelius sukrautos maisto atliekos bus tiesiog išdraskytos.

„Nieko iš to neišeis, rūšiavimui turi būti uždengiamas kibiras, kurį paskui galima būtų išpilti į atskirą talpą, pastatytą aikštelėje“, – įsitikinęs jis.

Pasisako būtent už tokį modelį dar ir dėl to, kad, rūšiuodami maisto likučius maišeliuose, sunaudosime jų šimtus tūkstančių, o tai tikrai neprisidės prie gamtos tausojimo. 

Antanui jau 82-eji, save jis sarkastiškai vadina nukriošusiu pensininku, tačiau turi labai taiklių pastabų ir apie kitas mūsų rajono aktualijas.

Pavyzdžiui, miesto centre stovi autobusų stotelės paviljonas, bet jis visiškai atviras, vėjų perpučiamas, lietaus perkošiamas. Laukdamas autobuso per lietų, žmogus neturi kur atsisėsti, nes suolelį aplyja lietus.

Arba dažais nutepliotas „Vėliavnešių“ paminklas. Toks stovi jau visus metus, bet mano, kad negali taip būti. Reikia jį nuvalyti ir palikti koks buvo anksčiau. Dabar gi atrodo, lyg moterys geltonais sijonais.

Arba, pavyzdžiui, dviračių kelias į Deltuvą padarytas, nors nemato, kad kas ten dažnai važinėtų, o ten kur eismas intensyvus – remonto nesulaukiama. Link valymo įrenginių kelią sutvarkė, bet dabar esą jis dar nepatogesnis, nei buvo prieš tai...

„Ukmergėje nėra pirmo gero įspūdžio“, – savo nuomonę išsakė Antanas.