Ukmergės aktualijos
Ukmergės žinios

Ukmergės žinios

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Sle­gian­ti tam­su­ma šią sa­vai­tę pa­sieks aukš­čiau­sią sa­vo ga­ly­bės taš­ką. Die­na sa­vait­ga­lį pa­ga­liau nu­stos trum­pė­ti ir jau greit mi­nu­tė­mis skai­čiuo­si­me jos lė­tą lė­tą il­gė­ji­mą.

Ar­tė­jan­čios šven­tos Ka­lė­dos krikš­čio­niš­ka­me pa­sau­ly­je – rim­ties ir su­si­kau­pi­mo me­tas. Ta­čiau tos ad­ven­ti­nės rim­ties kaž­ko­dėl vi­sai ne­si­jau­čia. At­virkš­čiai: tai – va­ka­rė­lių ir sma­gaus šur­mu­lio sa­vai­tės. Vie­nas iš­kil­min­gas ren­gi­nys ve­ja ki­tą, vie­nas ju­bi­lie­jus ar šven­tė už ki­tą tran­kes­nė ir sma­ges­nė.

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Jau gy­ve­na­me ar­tė­jan­čių šven­čių nuo­tai­ko­mis. Ka­lė­di­ne at­ri­bu­ti­ka po tru­pu­tį puo­šia­si mies­tas – mirk­sin­čio­mis švie­se­lė­mis su­te­mą pa­si­tin­ka pre­ky­bos cen­trai, puo­šia­mos vit­ri­nos. Eg­lu­tės „dygs­ta“ įstai­go­se ir gy­ve­na­mų­jų na­mų lan­guo­se.

Zi­ta BATAITIENĖ

Vis tam­ses­nės su­te­mos iš dan­gaus ak­li­gat­vio nu­kren­ta ant mū­sų die­nų. Ei­na­me gruo­džio su­kaus­ty­ta že­me į Sau­lės grįž­tu­vių lau­ki­mo pra­džią.

„At­eis žie­ma. Ir liks tik keis­tos gė­lės – dvie­jų spal­vų – juo­dos tik ir bal­tos. / Bet sie­la lėks dar, ver­šis lyg pa­šė­lus virš lo­gi­kos gė­ly­no, virš gam­tos...“ – ra­šė uk­mer­giš­kis po­etas Ro­mas Rai­la.

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Ap­lin­kui – daug per­mai­nų. Per­mai­nin­gas pas­ku­ti­nę ru­dens sa­vai­tę iš­ly­din­tis dan­gus, jau vi­sai pa­dvel­kęs žvar­ba. Per­mai­nin­ga bū­si­mų rin­ki­mų ka­ru­se­lę vis la­biau įsu­kan­ti ra­jo­no po­li­ti­nė pa­dan­gė. Mai­no­si vaiz­dai par­duo­tu­vė­se, kur jau „ža­liuo­ja“ eg­lės, rai­bu­liuo­ja pa­puo­ša­lai ir vis dau­giau ka­lė­di­nės mu­zi­kos.

Ir mū­sų tau­pyk­lė­se per­mai­nos: kra­tom ne­lies­tas il­gą lai­ką, ver­čiam vi­sus na­mų kam­pus, ieš­ko­da­mi už­si­gu­lė­ju­sių lie­tu­viš­kų cen­tų – rei­kia sku­bė­ti jais at­si­kra­ty­ti, nes tuoj ir liks tik eks­po­na­tu.

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Ar­tė­jant ka­len­do­ri­nei žie­mai min­tys vis pa­si­su­ka apie snie­gą. Bal­tą, pu­rų, žvil­gan­tį ir to­kį trum­pa­lai­kį. Tik­rą gam­tos ste­buk­lą. Kai že­mė pa­si­dengs si­dab­ri­ne pa­klo­de, ir die­nos at­ro­dys ne­be to­kios niū­rios, ne­be to­kios pil­kos, ne­be to­kios trum­pos...

Šią sa­vai­tę kas­dien mi­nė­tos vie­naip ar ki­taip svar­bios tarp­tau­ti­nės ar tik Lie­tu­vo­je at­min­ti­nos da­tos.

Zi­ta BATAITIENĖ

Pir­mo­sio­mis lap­kri­čio die­no­mis ma­žos kai­mo ka­pi­nai­tės ta­po mi­ru­sių­jų mies­tais, į ku­riuos iš vi­sų pa­svie­čių sku­bė­jo žmo­nės už­deg­ti at­min­ties žva­ke­les.

Kuo dau­giau lai­ko mus ski­ria nuo pas­ku­ti­nio su­si­ti­ki­mo su iš­ėju­siai­siais, tuo re­čiau jie ap­si­lan­ko mū­sų min­ty­se, iš­lie­ka tik skaid­rūs pri­si­mi­ni­mai apie ar­ti­mų­jų gy­ve­ni­mą Že­mė­je. Į su­si­ti­ki­mus, tar­si į pa­si­ma­ty­mus su iš­ėju­siais, kiek­vie­nas ne­šė­si šal­nos ne­nu­kąs­tą ru­dens žie­dą.

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Žen­gia­me žings­nį į lap­kri­čio tam­są. Prieš akis – trys niū­riau­si, liūd­niau­si me­tų mė­ne­siai. Tai lai­kas, dau­giau­siai pro­ble­mų at­ne­šan­tis ke­li­nin­kams, ke­lių po­li­ci­nin­kams, ši­lu­mi­nin­kams...

Kar­tais pa­gau­nu sa­ve gal­vo­jant apie ga­li­my­bę ste­buk­lin­gai pra­verst tuos tris tam­sy­bių mė­ne­sių pus­la­pius. „Spar­tin­ti nor­ma­lią lai­ko tėk­mę – la­bai bran­gus da­ly­kas. Tad žiū­rė­ki­me, kad ne­rei­kė­tų jam mo­kė­ti pa­lū­ka­nų“, – nuo to­kių no­rų at­bai­do vie­no žy­maus fi­lo­so­fo min­tys...

Ligita JUODVALKIENĖ

Sukasi rudeninis spalvotų lapų kaleidoskopas – vis daugiau geltonų, raudonų, rusvų atspalvių gula ant žemės. Vieni nepraleidžia progos prieš niūrųjį laikotarpį akimis „atsigerti“ ryškaus peizažo, kiti įnirtingai mojuoja šluotomis, tempia šį grožį į komposto krūvas. Gal jis kitąmet bus varomoji jėga kitiems augalams?

Zita BATAITIENĖ

Geltonu lapų kilimu įsibėgėja spalis, raudonais, žaliais atspalviais nudažydamas pakelės gojus. Ant tako, tarsi netyčia išbėgęs žalias ežiukas, strykteli kaštonas... Rudens laiškai – netikėti, spalvingi, romantiški...

Šią savaitę susimąstome ir apie kitokius laiškus, nes minime Pasaulinę pašto dieną, kuri neatsiejama nuo popierinių laiškų, spaudos, pašto darbuotojų, kasdien nešančių žinias į atokiausias Lietuvos vietas.

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Skau­džiau­siai pir­mo­sios ru­dens šal­nos smo­gia dar­že­lio gė­lėms. Me­džiai ir krū­mai, lyg sens­tan­tys žmo­nės, šiam kir­čiui ren­gia­si pa­leng­va: kei­čia spal­vą, raukš­lė­ja­si, kol ga­liau­siai ati­trūks­ta nuo ša­kos ir ty­liai skren­da į že­mės glė­bį. Gė­lės – prie­šin­gai. Per vie­ną nak­tį iš ža­vių ryš­kias­pal­vių gra­žuo­lių virs­ta pa­juo­du­siais sta­ga­rais...

Puslapis 845 iš 995

Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Voruta

Tauragės laikraštis

Aistra

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų