Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Il­ga­sis sa­vait­ga­lis džiu­gi­no ne tik dva­si­niais ma­lo­nu­mais – šv. Ve­ly­kų nuo­tai­ka, ben­dra­vi­mu šei­mo­se, bet ir orais. Šven­ti­nio sa­vait­ga­lio ir šios sa­vai­tės ši­lu­ma – tik­ra pre­liu­di­ja į va­sa­rą.

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Ver­bų sek­ma­die­nį pa­plak­ti šven­tin­tais žo­ly­nais ir iš­mė­gi­nę ki­to­kius prie­ta­rus, šią sa­vai­tę tu­rė­jo­me pa­si­tik­ti – bent jau kaip se­no­liai pa­sa­ky­tų – at­si­ga­vę, ge­res­ni, švie­ses­ni, džiu­giai lau­kian­tys Ve­ly­kų ir pa­si­ren­gę pa­va­sa­riui. Kas šven­tes pra­leis su ar­ti­mai­siais, o kas pla­nuo­ja įvai­rias iš­vy­kas, ke­lio­nes, kad tik, kaip pa­tys juo­kia­si, ne­reik­tų už­sta­lė­se pri­kimš­tais pil­vais kiurk­so­ti. Ki­ti gi ir kiau­ši­nių ža­da ne­da­žy­sian­tys – ne­va kad vi­sai ne­kil­tų pa­gun­da už­kan­džiau­ti cho­les­te­ro­liu.

Vilma NEMUNAITIENĖ

Šalia sodo namelio iš po pamatų išsistiebė žibuoklė. Žiedelis išlindo per mažulytį plyšelį tarp dviejų betono plokščių. Kad kelias dienas pažydėtų, o paskui išbarstytų mėlynus lapelius. Neįtikėtina augalo galia. Sunkiai suvokiamas atkaklumas. Galėtume mokytis jo iš augalų...

Būtent taip ir elgėsi senovės žyniai. Tikėjo, kad augalai turi magiškų savybių – viksvos saugo nuo meilės užkalbėjimų, kraujažolės sužadina išblėsusius romantiškus jausmus, sėkmę pritrauks apyniai arba lazdynų riešutai kišenėse, ramunėlės drobiniame maišelyje – pinigus, ant palangės pamerktos jonažolės saugos namus nuo gaisro.

Ligita JUODVALKIENĖ

Savaitės pradžioje kiekvieną informaciją spaudoje bei internete skaitėme itin atidžiai ir įtariai. Svėrėme, ar tik nekyšo Balandžio 1-osios Melagio ausys. Net orų prognozė pasitikėjimo nekėlė – kaip tyčia sinoptikai pažadėjo sniegą. Kai kurių vietovių gyventojai jo ir sulaukė. Kitiems šie pažadai liko kaip pokštas.

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Strim­gal­viais ri­ta­mės į pa­va­sa­rio glė­bį. Grei­tai bū­sim iš­bu­čiuo­ti sau­lės, gė­lių, lakš­tin­ga­lų gies­mių ir svai­gi­nan­čiai švel­nios ža­lu­mos.

Be­si­bai­gian­ti sa­vai­tė pra­plau­kia su vi­sa puokš­te at­min­ti­nų da­tų. Šven­ti­nių ir ne­la­bai.

Pa­sau­lio svei­ka­tos or­ga­ni­za­ci­jos duo­me­ni­mis, kas tre­čias moks­lei­vis Lie­tu­vo­je pa­ti­ria pa­ty­čias. Šiai pro­ble­mai iš­kel­ti penk­tą kar­tą skel­bia­ma „Sa­vai­tė be pa­ty­čių“. Šie­met sie­kia­ma ypa­tin­gą dė­me­sį at­kreip­ti į pa­ty­čias elek­tro­ni­nė­je erd­vė­je ir su­au­gu­sių­jų at­sa­ko­my­bę jas stab­dant.

Vaidotė ŠANTARIENĖ

Neretai nutinka, kad, sinoptikams pažadėjus saulę, pasigailime neturį skėčio. Arba prognozes apie šaltus ir lietingus orus ištirpdo giedra...

Tačiau šį kartą jų kalbos apie jau beprasidedantį pavasarį nutrauksiančią pūgą išsipildė su kaupu. Dangus su žeme maišėsi dar ir savaitės pradžioje. Kai kurie sako pirmą kartą gyvenime pamatę šlapdribą, žaibą ir dar išgirdę griaudžiant vienu metu. Kiti guodžiasi vėl smengantys į žiemos depresiją, iš kurios jau buvo bepradedą lipti.  

Vilma NEMUNAITIENĖ

Tikro pavasario laukimas šiemet – keistas, neįprastas. Juk ir taip visą žiemą praleidome be sniego, pūgų.

Kalendorinio pavasario pradžia dėl įvykių Ukrainoje nuspalvinta nerimu. Dėl ateities ir dabarties. Politologai tvirtina, kad tokia įtempta situacija Europoje nebuvo susidariusi nuo pat Šaltojo karo. Taip vadintas konfliktų, įtampos ir varžymosi tarp JAV ir Sovietų Sąjungos bei jų sąjungininkų laikotarpis iki 1991-ųjų.

Vaidotė ŠANTARIENĖ

Nors čia pat – kovas, pavasarinės nuotaikos Ukmergėje persmelktos tragedijomis, kriminalais. Blogos naujienos dažnos, o iš televizijos „neišlipame“ nuo pat metų pradžios, užlietos kraupiomis įvykių žinomo šachmatininko šeimoje spalvomis. Netrukus – kitos dramos, gaisrai, vaikelių žūtys keliuose... Sekmadienio popietės nelaimė Maironio gatvėje – gniuždanti ne vien su ja susijusiųjų artimuosius.

Zita BATAITIENĖ

Vasario rytai vienišas sodybas, medžius įsupa į rūkų apdarus – miglose braido arkliai, rupšnodami pernykščią žolę, o kraštovaizdis visai neprimena žiemos: užpustytas pakeles pakeitė pažliugę kemsynai, sniego pusnys virto pilkomis balutėmis... Gyvename laikinume, nežinia, ko belaukiame, nežinia, ką paliekame...

Ligita JUODVALKIENĖ

Šią savaitę daugelis žvilgterėję į stalinius kalendorius apsidžiaugė – trečiadienį Užgavėnės. Smagi, blynais kvepianti ir persirengėlių šurmulio kupina diena. Gal kam užkliuvo toks ankstyvas pasiryžimas išvaryti iš kiemo žiemą, tačiau budrumą užmigdė pavasariški orai.

Žvilgterėję pro langą patikime kalendoriumi. Tačiau, pasirodo, be reikalo. Šią savaitę Užgavėnių nebuvo. Tai – kalendoriaus sudarytojų ir leidėjų klaida. Užgavėnės šiemet – kovo 4-ąją.

Švenčiamos jos likus 46 dienoms iki Velykų. O šiemet jos vėlyvos – balandžio 20-ąją.