Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Skau­džiau­siai pir­mo­sios ru­dens šal­nos smo­gia dar­že­lio gė­lėms. Me­džiai ir krū­mai, lyg sens­tan­tys žmo­nės, šiam kir­čiui ren­gia­si pa­leng­va: kei­čia spal­vą, raukš­lė­ja­si, kol ga­liau­siai ati­trūks­ta nuo ša­kos ir ty­liai skren­da į že­mės glė­bį. Gė­lės – prie­šin­gai. Per vie­ną nak­tį iš ža­vių ryš­kias­pal­vių gra­žuo­lių virs­ta pa­juo­du­siais sta­ga­rais...

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Ši sa­vai­tė – me­tų per­ver­smas. Nuo pir­ma­die­nio nak­tis jau tam­pa il­ges­nė už die­ną ir to­liau il­gė­ja. Lai­ko­ma, kad ru­dens ly­gia­die­nis yra ast­ro­no­mi­nio ru­dens pra­džia. Šis ast­ro­no­mi­nis reiš­ki­nys kuo aiš­kiau­siai at­si­spin­di ir orų kai­to­je. Ru­de­ni­nis lie­tus, žvar­bo­kas oras ver­čia trauk­ti iš spin­tų šil­tes­nius dra­bu­žius, skė­čius.

Zi­ta BATAITIENĖ

Gels­tan­čių la­pų ta­ku bren­da rug­sė­jis – va­sa­riš­kai šil­tas ir sau­lė­tas. Ne­pri­me­na jis dar­ga­no­tų ru­dens die­nų, pir­mų­jų šal­nų nu­kąs­tų gė­lių pei­za­žo. Vis dar jau­čia­mas va­sa­ros al­sa­vi­mas. Daž­niau­siai mes pa­ste­bi­me tik trum­pė­jan­čią die­ną, vės­tan­čius ryt­me­čius, ta­čiau ru­duo vi­sa­da at­ei­na lai­ku, ruoš­da­mas dir­vą ar­tė­jan­čiai žie­mai. Per­ei­na­mas lai­ko­tar­pis yra ne­iš­ven­gia­mas.

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Gat­vės ry­tais pil­nos mo­ki­nu­kų. Į pa­mo­kas trau­kia ir di­de­li, vis dar gy­ve­nan­tys atos­to­gų, ke­lio­nių įspū­džiais, ir pa­tys ma­žiau­si, kai ku­rie – įsi­ka­bi­nę se­sės ar bro­lio ran­kos. Jiems rug­sė­jo pra­džios įspū­džiai – dar svar­bes­ni už va­sa­rą: su mo­kyk­la pra­si­dė­jo nau­jas gy­ve­ni­mo eta­pas.

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Ka­len­do­ri­nis ru­duo į Lie­tu­vą at­ėjo pa­si­puo­šęs fo­to­ge­niš­kais de­be­si­mis, ly­di­mas va­sa­riš­kos ši­lu­mos, ne­ši­nas pin­ti­nė­mis ba­ra­vy­kų, tvis­kan­tis sod­rio­mis jur­gi­nų, kar­de­lių, sau­lėg­rą­žų spal­vo­mis.

Pir­mo­ji ru­dens die­na į ka­len­do­rių at­gu­lė tvar­kin­gai ir tiks­liai, lyg ka­rei­vis: pir­ma­die­nis, pir­ma...

Vi­si nau­jie­nų srau­tai da­bar taip pat pil­ni ka­rei­viš­kų te­mų. Dėl tra­ge­di­jos Uk­rai­no­je pa­sau­lis al­suo­ja ne­ra­miu li­guis­tu kvė­pa­vi­mu. Lyg ser­gan­tis, ko­sin­tis, karš­čiuo­jan­tis pa­cien­tas: li­gos ži­di­nys aiš­kus, ban­do­mos gy­dy­mo prie­mo­nės, ta­čiau jos vi­siš­kai ne­veiks­min­gos. O li­ga įsi­se­nė­ja ir pa­ma­žu plin­ta po vi­są kū­ną.

Zi­ta BATAITIENĖ

Svy­ra gel­to­nos sau­lėg­rą­žos, sa­vo gal­vas paukš­čių ir vai­kų džiaugs­mui su­bran­di­nu­sios, pa­gel­tę la­pai ne­ti­kė­tai nu­kren­ta ant rug­pjū­čio sto­go… Va­sa­ra jau trau­kia­si, pa­lik­da­ma ryš­kias rug­pjū­čio žvaigž­des, ne­nu­ty­lan­čias žio­gų smui­kų me­lo­di­jas ir vė­sius ryt­me­čius...

Vie­niems va­sa­ra – pats dar­by­me­tis, kas­dien jau­čiant pra­kai­to sko­nį, ki­tiems – tar­si ato­slū­gis, atos­to­gos, po­il­sis. Jei pra­ša­lie­tis pa­žvelg­tų į Uk­mer­gės kul­tū­ri­nį gy­ve­ni­mą, jam at­ro­dy­tų, jog lai­kas už­stri­gęs ties pa­va­sa­rio ri­ba.

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Skai­čiuo­ja­me pas­ku­ti­nes va­sa­ros die­nas. Ge­ro­kai at­vė­sę ry­tai ir va­ka­rai, dar­žuo­se ir so­duo­se su­no­kęs der­lius pri­me­na apie ar­tė­jan­tį ru­de­nį. Už­au­gin­tus vai­kus skrai­dy­ti jau iš­mo­ki­no gan­drai – da­bar vi­si bū­riuo­ja­si kaup­da­mi jė­gas to­li­mam ir il­gam skry­džiui. Jų „iš­vy­ki­mo lai­kas“ – kaip tik šį sek­ma­die­nį, per Šv. Bal­tra­mie­jų. De­ja, lai­ko ra­tas su­ka­si tik vie­na kryp­ti­mi – prieš laik­ro­džio ro­dyk­lę jį ga­li at­suk­ti tik sa­vo pri­si­mi­ni­muo­se...

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Sa­vai­tę plau­nan­tis lie­tus įne­šė bent pliūps­ne­lį gai­vos. Ji mie­la net ir tiems, ku­rie pa­pras­tai die­vi­na va­sa­ros sau­lę ir karš­čius. O to­ji va­sa­ra, ši­taip gniau­žu­si sa­vo kait­ro­je, jau dai­ro­si la­ga­mi­no... Pa­slėp­to tarp jau nu­rau­du­sių šer­mukš­nių, vi­sur siū­buo­jan­čių vo­ra­tin­klių, kaž­kur – mu­zi­kuo­jan­čių žio­gų pie­vo­je... Ir jai iš­ėjus, vėl pa­puo­lus ru­dens glo­bon, tie karš­čiai, kaip ir pa­ti va­sa­ra, at­ro­dys lyg to­li­mas sap­nas...

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Ke­lias pas­ta­rą­sias sa­vai­tes po­pu­lia­riau­sias žo­dis Lie­tu­vo­je bu­vo „karš­tis“. Kai ter­mo­met­ro stul­pe­lis per­ko­pia 30 laips­nių, ge­riau­sia at­gai­va – van­duo, vė­jas, pa­vė­sis ar­ba vis la­biau po­pu­lia­rė­jan­tys kon­di­cio­nie­riai.

Ta­čiau apie itin il­gai už­tru­ku­sį karš­čio pliūps­nį la­bai grei­tai kal­bė­si­me bū­tuo­ju lai­ku: be­si­drai­kan­tys vo­ra­tin­kliai ir noks­tan­tys obuo­liai pri­me­na apie vis trum­pė­jan­čią va­sa­ros gi­ją.

Zi­ta BATAITIENĖ

Per Lie­tu­vą per­skri­do lie­pa, po sa­vo spar­nais pa­li­ku­si gels­tan­čius ja­vų lau­kus, sod­riai ža­liuo­jan­čius ku­ku­rū­zus, pa­ke­lė­je rau­do­nuo­jan­čias lau­ko aguo­nas. Miš­ko pa­klo­tė­je kur ne kur pri­bars­tė mė­ly­nių, pa­li­ko be­si­pui­kuo­jan­čias gel­tons­pal­ves vo­ve­rai­tes.

Lie­pa ne­pa­šykš­tė­jo sau­lė­tų die­nų, vie­na po ki­tos į ša­lį at­rie­da karš­čio ban­gos. Be­si­tę­sian­ti va­sa­ros kait­ra ima kel­ti grės­mę gam­tai ir žmo­gui.