Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Šią sa­vai­tę nu­si­sto­vė­ję va­sa­ros karš­čiai – tik­ra lai­mė atos­to­gau­jan­tie­siems. Po­il­siau­to­jai le­kia prie jū­ros – sku­ba nu­tver­ti jau pa­gal ka­len­do­rių ru­de­niop pa­kry­pu­sios sau­lės do­va­nas. Ne­nu­trūks­ta­mu srau­tu penk­ta­die­nio pa­va­ka­rę nu­si­drie­kia au­to­mo­bi­lių „pa­ra­das“ Mo­lė­tų plen­te – prie eže­rų trau­kia Kau­nas, Kė­dai­niai, Pa­ne­vė­žys. Sek­ma­die­nį ta pa­ti au­to­mo­bi­lių gy­va­tė rai­to­si at­gal.

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Pats vi­dur­va­sa­ris. Va­sa­ra kiek­vie­nam iš mū­sų tie­sia karš­čiu, lie­tu­mi ir ža­lu­ma al­suo­jan­tį, uo­go­mis ir gry­bais kve­pian­tį ki­li­mą. Tik spė­ki­me nau­do­tis ne­įkai­no­ja­mo­mis va­sa­ros do­va­no­mis...

Per pa­tį vi­dur­va­sa­rį Lie­tu­va mi­ni ke­le­tą mū­sų tau­tai ir kiek­vie­nam at­ski­rai svar­bių da­tų.

Lie­pos 15-oji – Žal­gi­rio mū­šio die­na. Tą­dien 1410 m. Vy­tau­to ir Jo­gai­los va­do­vau­ja­ma Lie­tu­vos ir Len­ki­jos ka­riuo­me­nė su­mu­šė Vo­kie­čių or­di­no ka­riuo­me­nę. Mū­šis nu­lė­mė vo­kie­čių or­di­no ga­ly­bės ga­lą.

Zi­ta BATAITIENĖ

Pir­mo­ji va­sa­ros pu­sė bai­gia kve­pė­ti braš­kė­mis – ima ka­ra­liau­ti lie­pų kva­pas. Virš gal­vos tvy­ro ne­ap­sa­ko­mas lie­pų žie­dų aro­ma­tas. Kve­pia me­du­mi, žo­ly­nais, vė­ju... Ne­pra­bė­ki­me pro lie­pų žy­dė­ji­mo pra­džią. Tas mirks­nis toks trum­pas, tar­si žmo­gaus gy­ve­ni­mas...

Lie­pą žy­di ne tik lie­pos. Jo­na­žo­lės, ger­vuo­gės, avie­tės, nak­vi­šos, ru­gia­gė­lės ke­lia sa­vo žie­dus. Jais ga­li ne tik pa­si­gro­žė­ti, bet ir su­si­džio­vi­nus į vais­ti­nė­lę įsi­dė­ti...

Zita BATAITIENĖ

Birželio pradžia. Vasaros dangus dovanoja saulės šypsnius, lietus žemę palaisto...

Baigėsi kalendorinis pavasaris, su juo nuskambėjo penkiasdešimtasis Poezijos festivalis, kasmet dar sukviečiantis poezijos mylėtojus į muziejus, dvarus, kiemelius, gamtos prieglobstį.

Šiais metais jubiliejinio „Poezijos pavasario“ laureatu tapo kraštietis Kęstutis Navakas, turintis sentimentų mūsų miestui ir Taujėnų kraštui.

Vaidotė ŠANTARIENĖ

Gegužės lietūs plauna Ukmergės gatves, pavasario vėjai gairina medžius, gaisios pilnaties nutvieksta naktis šviesumu beveik nenusileidžia dienai. Gamtos kasdienybė nepriklauso nuo to, kuo gyvenam mes, kas šurmuliuoja mieste, kokius įspūdžius aptarinėjam, kieno lūkesčius žada išpildyti kiti.

Zita BATAITIENĖ

Paskutinis pavasario mėnuo su žaliuojančiomis lankomis, ievų žiedlapių pūgomis ir pradedančiomis žydėti alyvomis neša mus per žemę, skambančią nuo gegutės kukavimo ir įvairių paukščių giesmininkų choro.

Ar galime šiandien grožėtis ne tik gamta, bet ir mūsų kalba? Gegužės septintoji – Spaudos atgavimo, Kalbos ir Knygos diena. Keturiasdešimt metų mūsų lietuviška kalba, laisvas žodis, knyga carinės Rusijos laikais buvo suvaržyti. Už slaptą knygų platinimą nukentėjo tūkstančiai lietuvių. Draudžiama knyga namuose grėsė kalėjimu ar tremtimi į Sibirą, tačiau knygos plito. Lietuviško žodžio laisvė paskelbta prieš 110 metų – 1904 metų gegužės 7 dieną.

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Ši sa­vai­tė – ba­lan­džio ir ge­gu­žės san­kir­ta. Tai nuo­sta­biau­sias at­gi­mi­mu al­suo­jan­tis me­tų lai­kas, api­pi­lan­tis me­džius bal­tais, ro­ži­niais, gels­vais žie­dais ir svai­gi­nan­čiais jų aro­ma­tais. Bet kar­tu tai ir me­tas, taip stai­ga nu­bars­tan­tis žied­la­pius ir skau­džiai pri­me­nan­tis gro­žio tra­pu­mą.

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Il­ga­sis sa­vait­ga­lis džiu­gi­no ne tik dva­si­niais ma­lo­nu­mais – šv. Ve­ly­kų nuo­tai­ka, ben­dra­vi­mu šei­mo­se, bet ir orais. Šven­ti­nio sa­vait­ga­lio ir šios sa­vai­tės ši­lu­ma – tik­ra pre­liu­di­ja į va­sa­rą.

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Ver­bų sek­ma­die­nį pa­plak­ti šven­tin­tais žo­ly­nais ir iš­mė­gi­nę ki­to­kius prie­ta­rus, šią sa­vai­tę tu­rė­jo­me pa­si­tik­ti – bent jau kaip se­no­liai pa­sa­ky­tų – at­si­ga­vę, ge­res­ni, švie­ses­ni, džiu­giai lau­kian­tys Ve­ly­kų ir pa­si­ren­gę pa­va­sa­riui. Kas šven­tes pra­leis su ar­ti­mai­siais, o kas pla­nuo­ja įvai­rias iš­vy­kas, ke­lio­nes, kad tik, kaip pa­tys juo­kia­si, ne­reik­tų už­sta­lė­se pri­kimš­tais pil­vais kiurk­so­ti. Ki­ti gi ir kiau­ši­nių ža­da ne­da­žy­sian­tys – ne­va kad vi­sai ne­kil­tų pa­gun­da už­kan­džiau­ti cho­les­te­ro­liu.

Vilma NEMUNAITIENĖ

Šalia sodo namelio iš po pamatų išsistiebė žibuoklė. Žiedelis išlindo per mažulytį plyšelį tarp dviejų betono plokščių. Kad kelias dienas pažydėtų, o paskui išbarstytų mėlynus lapelius. Neįtikėtina augalo galia. Sunkiai suvokiamas atkaklumas. Galėtume mokytis jo iš augalų...

Būtent taip ir elgėsi senovės žyniai. Tikėjo, kad augalai turi magiškų savybių – viksvos saugo nuo meilės užkalbėjimų, kraujažolės sužadina išblėsusius romantiškus jausmus, sėkmę pritrauks apyniai arba lazdynų riešutai kišenėse, ramunėlės drobiniame maišelyje – pinigus, ant palangės pamerktos jonažolės saugos namus nuo gaisro.