Kad ir kokia maloni būtų toji vasara, apkartina tuos malonumus ir kiti sutvėrimai. Dirbant sode ar ilsintis prie ežero, nuotaiką gadina spiečiais puolantys uodai, mašalai. Gamtininkai pastebi, kad ir šiemet kraujasiurbių ypatingai padaugėję. Sieja tai su kaitriais orais bei tuo, jog mašalai nebenaikinami, kaip buvo daroma seniau. Esą pinigų nėra nei preparatams, nei tyrimams nustatyti šių gyvių populiaciją.
Pastebima ir tai, jog nuo vabzdžių retai beapsaugo prekyboje siūlomi purškikliai, tepalai, juos atbaidyti turinčios žvakės ar žibintai...
Bėgdami nuo minčių apie kenkėjus, darbą, nuovargį, žmonės plūsta į pajūrį, dairosi kitos atostogų vietos. Geru oru ir poilsiu džiaugiasi iš Palangos, Šventosios grįžę ukmergiškiai. Į kurortą daug kas veržiasi per Jonines, ir jau iš anksto skubama rasti nuomojamą kampelį. O nuvežti, apgyvendinti, suteikti patogumus, parvežti siūlosi skelbimuose besireklamuojantieji. Žinoma, už tam tikrą mokestį.
Moksleivių katino dienos – rūpestis tėvams. Kaip jaunimui tinkamai išnaudoti laisvą laiką, kad nešvaistytų jo vėjais ir neitų laukais? Vieni renkasi stovyklas, kiti ieškosi uždarbio galimybių. Jiems norint arba ne, vaikai trumpam „ištremiami“ ir pas užsienyje dirbančius mamą, tėtį, giminaitį. Dar kiti atostogauja daugiabučių kiemuose, krepšinio aikštelėse, prie mūsų Šventosios.
Kad nerūpestingoji vasara praeitų be skaudžių padarinių, pareigūnai primena apie atsargų elgesį gamtoje, maudantis, kelyje. Apie tai kalbėtis su vaikais raginami ir tėvai.
O kaip gamtoje elgiamasi iškylaujant, pramogaujant? Ar visada – tinkamai? Deja, miškininkai kaip didžiausią problemą įvardija šiukšlinančius poilsiautojus. Sako, jog labiausiai gailima mūsų rajono priemiestinių miškų. Gamtai mes – patys baisiausi kenkėjai. Daug didesni nei uodai, mašalai ar balsingieji braškių smaguriai.