– Ne­ga­liu pa­sa­ky­ti, dar ne­skai­čiau tė­vų raš­te­lio...

To­mu­kas atos­to­gau­ja kai­me pas mo­čiu­tę. Sy­kį grį­žęs iš kie­mo ne­su­sto­da­mas ge­ria van­de­nį. Su­si­rū­pi­nu­si mo­čiu­tė klau­sia:

Tė­vų su­si­rin­ki­mas mo­kyk­lo­je. Mo­ky­to­ja tei­rau­ja­si:

– Tai jūs esat Pet­riu­ko tė­tis?

– No­riu pa­si­skųs­ti dėl jū­sų sū­naus el­ge­sio per­trau­kų me­tu. Jis nuo­la­tos vai­ko­si mer­gai­tes!

– Su mo­to­ri­niu pjūk­lu???

Jo­nu­kas klau­sia kai­my­nys­tė­je gy­ve­nan­čios bi­čiu­lės:

– Kaip man pa­sa­ky­ti tė­vams, kad už lie­tu­vių kal­bos dik­tan­tą ga­vau tik še­šis?

– Ne – jie ap­si­džiaugs su­ži­no­ję, kad iš tik­rų­jų ga­vai dau­giau... – pa­ta­ria drau­gė.

Iš tre­čio­kės Mig­lės die­no­raš­čio: „Ma­te­ma­ti­kos mo­ky­to­ja jau vi­sai ma­nęs ne­be­mėgs­ta... Šian­dien pa­reiš­kė, kad aš net skai­čiuo­ti ne­mo­ku, ir pa­ra­šė į pa­žy­mių kny­gu­tę kaž­ko­kį skai­čių...“

– Pet­riuk, tu ir vėl mie­gi?! – su­rin­ka per pa­mo­ką ge­og­ra­fi­jos mo­ky­to­jas.