„Vi­sai ne­iš­dy­kus aš bu­vau, – kol kas ra­miai šyp­so­si mū­sų pa­šne­ko­vė, bet ra­my­bė tuoj bus su­drums­ta. – Net­gi per daug ra­mus vai­kas. Bu­vau la­bai pa­slau­gi, nuo­lan­ki ir dro­vi: Pa­bais­ko mies­te­ly­je, ku­ria­me gy­ve­nom, bū­da­vo, už­kal­bi­na kas nors ma­ne, o aš sto­viu, ty­liu ir šyp­sau­si...“ Dro­vi ji bu­vo ir ben­drau­da­ma su kie­mo drau­gais. Bet jei ma­ty­da­vo ką nors ne­gra­žiai el­gian­tis, ne­iš­tu­rė­da­vo. Pa­sa­ko­ja, kad kar­tą dvi jos gi­mi­nai­tės įsi­ropš­tė į me­dį ir į baž­ny­čion ėju­sius žmo­nes mė­tė ak­me­nu­kus. Ma­le­ni­ja tuo­met dar bu­vo vi­sai ma­ža, į mo­kyk­lą nė­jo, bet py­los iš­dy­kė­lėms da­vė kaip rei­kiant. Auk­lė­jo, jog ne­ga­li­ma ši­taip da­ry­ti ir iš se­no žmo­gaus juok­tis, nes ir pats kaž­ka­da bū­si se­nas...

Pri­si­me­na ir ki­tą kar­tą, kai bu­vo dar „griež­tes­nė“, bet už tai ga­vo bar­ti nuo tė­ve­lių. „Ne­to­li gy­ve­no ma­no pus­bro­lis, kar­tu žais­da­vom. O koks iš­dy­kęs jis... Vi­sos mer­gai­tės pa­si­bai­sė­ju­sios bu­vom: jis pri­si­gau­dy­da­vo var­lių ir mau­da­vo jas ant spyg­liuo­tos vie­los... Kar­tą kaž­ką pa­lei­do į ma­ne, bet ne­pa­tai­kė, tai aš jam at­gal me­čiau. Ir pa­tai­kiau... Į ant­akį... Krau­jas bė­go, par­lė­kė na­mo, ma­mai pa­si­skun­dė, abu at­ėjo pas ma­no tė­vus... Jų liep­ta at­si­pra­šiau, bet vis tiek kam­pe te­ko klu­pė­ti“, – pa­sa­ko­ja Ma­le­ni­ja. Nors at­bu­vo baus­mę, ku­ri, anot jos, pel­ny­ta, pa­ti sau tei­si­no­si, kad vis tiek pus­bro­lis la­biau kal­tas, nes ją iš­pro­vo­ka­voJ

Vi­si dro­vu­mai ding­da­vo, kai kar­tu su kie­mo iš­dy­kė­liais bū­si­mo­ji me­ni­nin­kė ei­da­vo... šiur­pin­ti mies­te­lio gy­ven­to­jų. „Ypač va­sa­rą kvai­lio­da­vom, nes il­gai ne­tem­da­vo, mie­go­ti ne­si­no­rė­da­vo, tai pri­gal­vo­da­vom vis­ko. Gąs­din­da­vom žmo­nes, – šiek tiek gė­dy­da­ma­si pa­sa­ko­ja pa­šne­ko­vė. Hmm, kur tas dir­žas... – Pri­ei­da­vom prie ko­kios nors bo­bu­tės lan­gų, pa­keis­da­vom bal­sus ir rėk­da­vom vi­saip...“

Šit kaip... Jums, vai­kai, ne­bū­ti­na to iš­ban­dy­ti pa­tiems. Tuoj pa­aiš­kės ir ki­tos ei­bės. Ant ke­lio vai­kai pa­dė­da­vo ko­kių nors dė­žu­čių. Pa­tys su­lįs­da­vo į krū­mus ir lauk­da­vo, kol koks pra­ei­vis dė­žu­te su­si­do­mės. „Sė­dim krū­muo­se ir gal­vo­jam – kaip čia da­bar bus? Va­žiuo­ja ma­ši­na, su­sto­ja, žmo­gus iš­li­pa, pri­ei­na prie dė­žu­tės, o mums šir­dis dre­ba – at­ro­do, su­ras mus, bars... Čium­pa dė­žu­tę ir nu­va­žiuo­ja, ta­da jau juo­kas ima“, – smal­su, kas gi to­je dė­žu­tė­je? Spė­kit, ko į jas pri­dė­da­vo... Ogi ir vir­tų bul­vių, ir se­nų ba­tų to­kių ra­di­nių tu­rė­to­jai ap­tik­da­vo.

Štai ko­kie tie mū­sų tė­ve­liai. Ma­le­ni­ja sa­ko, kad jos vai­kai – Ka­ro­li­na ir Žy­gi­man­tas – to­kių iš­dai­gų ne­krės­da­vo. O jos, kai pa­gal­vo­ji, gal ir sma­ges­nės nei šian­die­ni­ne vai­kų li­ga ta­pęs kiurk­so­ji­mas prie te­le­vi­zo­riaus ar kom­piu­te­rio... Tie­sa – pas­ta­ro­jo mū­sų tė­ve­liai vai­kys­tė­je nė sap­nuo­ti ne­sap­na­vo. Žais­lai jų bu­vo ki­to­kie. Ma­le­ni­ja nuo vai­kys­tės la­bai mė­go pieš­ti, no­rė­jo bū­ti dai­li­nin­ke. Ji pri­pieš­da­vo po­pie­ri­nių lė­lių, suk­ne­lių, iš­si­kirp­da­vo vis­ką, „ap­reng­da­vo“ tas lė­les – tai bu­vo jos ir drau­gių žais­lai. Ar­ba ma­ma nu­pirk­da­vo spe­cia­lią lė­lės gal­vy­tę ir pri­siū­da­vo iš me­džia­gos pa­da­ry­tą kū­ne­lį – to­kios bu­vo Ma­le­ni­jos lė­lės. Ji nie­ka­da ne­pa­mirš, kai bū­da­ma ma­žy­tė ap­si­lan­kė Uk­mer­gė­je ir vie­no­je vit­ri­no­je pa­ma­tė gra­žią di­de­lę lė­lę su tau­ti­niais dra­bu­žiais: „Oi... Tai bu­vo ma­no sva­jo­nių sva­jo­nė, tik­ras ste­buk­las... Aš taip už­si­gal­vo­jau apie tą lė­lę, kad ei­da­ma ir nie­ko ap­link ne­ma­ty­da­ma at­si­tren­kiau į stul­pą!“

Nie­kas tos gra­žuo­lės mer­gai­tei taip ir ne­nu­pir­ko... Už­tat ji tu­rė­jo gy­vą „lė­lę“. „Tė­ve­liai au­gi­no viš­čiu­kus, o mes, vai­kai, pa­si­rink­da­vom po vie­ną ir im­da­vo­mės glo­bo­ti. Ir ma­na­sis viš­čiu­kas nu­gai­šo per ma­ne... Aš nie­ko blo­ga ne­gal­vo­da­ma pa­da­viau jam bul­vių ko­šės pa­les­ti, o jis ja už­sprin­go...“ – aša­ras dėl viš­čiu­ko šian­dien juok­da­ma­si pri­si­me­na bib­lio­te­kos dai­li­nin­kė.

Nie­kis – už­sprin­gęs viš­čiu­kas – tai ne var­lė vie­lo­je. Ma­le­ni­ja ma­ne be­veik įti­ki­no bu­vu­si la­bai ge­ras vai­kas, tad sa­vo „pup­siš­ka­me“ die­ny­ne už el­ge­sį jai ga­li­me pa­ra­šy­ti ge­rą pa­žy­mį. Dė­ko­ja­me už šau­nų pa­sa­ko­ji­mą ir le­kia­me ieš­ko­ti ne­pa­klus­nes­nių tė­ve­lių!