Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Nau­ja­me­ti­nių lin­kė­ji­mų vis ne­pa­mirš­tan­tys bi­čiu­liai, su­si­ti­kę po vi­sų šven­čių, svei­ki­na vie­ni ki­tus dar ir iš­gy­ve­nus pa­sau­lio pa­bai­gą. Ma­jų pra­na­šys­čių ta­ria­ma pa­sau­lio baig­ti­mi ato­maz­ga ne­be­in­tri­guo­ja net pa­čių pa­tik­liau­sių­jų.

O ruoš­tis jai vi­sus me­tus bu­vo­me ra­gi­na­mi kau­piant at­sar­gas ir ren­giant bun­ke­rius. Mėgs­tan­tie­ji ke­liau­ti pa­sa­ko­ja net ati­tin­ka­mų su­ve­ny­rų iš sve­tur par­si­ve­žę – ne­va pas­ku­ti­nei pla­ne­tos eg­zis­ta­vi­mo die­nai skir­to da­vi­nio, ku­rį su­da­ro tam tik­ras mais­tas ir bu­te­lai­tis. Čia tam, kad lauk­ti ga­lo ne­bū­tų taip bai­su.

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Ru­dens nuo­jau­ta, nors dar ne­no­rim jos nei ma­ty­ti, nei jaus­ti, ne vien sė­ja vi­sa ap­lin­kui ap­gau­bian­čią brėkš­mą, ge­ro­kai at­vė­si­nan­čią ry­tais. Pūs­te­li me­džių la­pus džio­vi­nan­čią vė­są, pri­ver­čia ne­jau­kiai pa­si­jus­ti, gat­ves šluo­jant vis in­ten­sy­ves­niam lie­tu­čiui.

„Šluo­ja“ jas ne tik lie­tus. Aša­ro­mis mies­tą lais­to gat­vių prie­žiū­ra už­si­i­man­čio­je ži­no­mo­je įmo­nė­je dir­ban­čios mo­te­rys. Pa­sa­ko­ja jau vi­sus me­tus plu­šan­čios be­ne už dy­ką, ne­be­tu­rin­čios pi­ni­gė­lių ne tik mo­kes­čiams už būs­tą, bet ir sa­vo vai­ku­čiams nu­pirk­ti pa­val­gy­ti. Ko tik ne­da­riu­sios – raš­tus sa­vi­val­dy­bei ra­šiu­sios, žo­džio vie­šo­je tri­bū­no­je iš­drį­su­sios pra­šy­ti, te­le­vi­zi­jas kvie­tu­sios...

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Ža­lio rū­bo spal­vas po tru­pu­tį blan­ki­nan­čiai Uk­mer­gei vi­sai ne­truk­do gai­vus va­sa­riš­kas vė­jas. Gal­būt kar­tais jis ir per stip­rus, gal per daug pik­ty­biš­kai kė­si­na­si iš­sklai­dy­ti pas­ku­ti­nė­mis atos­to­gų die­no­mis be­si­mė­gau­jan­čių­jų nuo­tai­ką...

Pyk­ti ant vė­jo? Juk jis kaip tik pra­blaš­ko blo­gas min­tis, kaip tuos pa­niu­rė­lius de­be­sis už­te­mu­sia­me dan­gu­je. Do­va­no­ja gurkš­ne­lį vė­sos, apie ku­rią taip sva­jo­jo­me, kai di­džiu­lė kait­ra ver­tė jaus­tis it čirš­kant kep­tu­vė­je... Ir, kaip sa­ko­ma, – pra­pu­čia gal­vą. Jei kiek­vie­nas jo­je ge­rai pa­si­raus­tu­me, įtam­pos, rū­pes­čių bei vi­sų slo­gu­čių gau­sy­bei pra­blaš­ky­ti pa­tys ieš­ko­tu­me ge­ro ura­ga­no.

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Šil­ta­sis me­tų lai­kas su­si­jęs ne vien su atos­to­go­mis ir ki­tais ma­lo­nu­mais. Va­sa­rą pa­dau­gė­ja in­fek­ci­nių žar­ny­no su­sir­gi­mų. Spe­cia­lis­tų pa­skai­čia­vi­mais, bū­tent šiuo lai­ku dau­giau­sia ne­ga­la­vi­mų su­ke­lia ap­si­nuo­di­ji­mas mais­tu. Tai le­mia ne tik ši­lu­ma, dėl ku­rios su­dė­tin­giau iš­sau­go­ti švie­žius pro­duk­tus, bet ir ne­tin­ka­mai lai­ko­mas mais­tas, vi­sur zu­jan­tys mik­ro­bų per­ne­šė­jai.

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Va­sa­ros atos­to­gos moks­lei­viams ir stu­den­tams – ne­bū­ti­nai po­il­sis ir ne­rū­pes­tin­gas lais­va­lai­kis. Dau­gu­ma šį me­tą sten­gia­si iš­nau­do­ti kaip ga­li­my­bę už­si­dirb­ti. Dar­bo jau­nuo­liai ne­si­bo­di: bel­džia­si į įstai­gų du­ris, krei­pia­si į ūki­nin­kus. Dar­buo­ja­si skin­da­mi uo­gas, pri­sta­ti­nė­da­mi siun­tas, at­lik­da­mi va­ly­to­jų pa­rei­gas.

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Šven­ti­nis Jo­ni­nių sa­vait­ga­lis ta­po sto­te­le, ku­rio­je va­sa­ra trum­pam stab­te­lė­jo at­si­kvėp­ti, ap­si­dai­ry­ti ir pas­ku­ti­nį kar­tą pa­skleis­ti sa­vo ke­rų. Po šios šven­tės, lie­tu­vių nuo se­no sie­tos su ma­gi­ja ir žmo­gų vei­kian­čio­mis gam­tos ga­lio­mis, va­sa­ra jau žval­go­si to­lyn. Ne­il­gai tru­kus pra­nyks sa­vo ke­lio­nės ta­ke­liuo­se, ir ne­su­pra­si­me, ar spė­jo­me lig va­lios pa­si­džiaug­ti švie­siau­siais va­ka­rais, trum­piau­sio­mis nak­ti­mis...

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Su­grį­žę iš atos­to­gų sve­čio­se ša­ly­se, ne­ga­li­me at­si­gė­rė­ti ma­ty­tais vaiz­dais. Pa­sa­ko­ja­me apie ne­prie­kaiš­tin­gai su­tvar­ky­tus pa­plū­di­mius, kriš­to­li­nį van­de­nį, to­li­mų kraš­tų eg­zo­ti­ką, ku­rio­je su­si­pi­na vis­kas – is­to­ri­nių sta­ti­nių pa­slap­tys, įvai­riau­sių sko­nių ir kva­pų per­smelk­tos gat­vės, te­nykš­čių gy­ven­to­jų keis­tas el­ge­sys...

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Nuo sa­vait­ga­lio vėl gy­ve­na­me va­sa­ros lai­ku. Vy­riau­sy­bės pa­tvir­tin­tos Eu­ro­pos Są­jun­gos di­rek­ty­vos dėl se­zo­ni­nio lai­ko Lie­tu­va pri­va­lės pai­sy­ti ma­žiau­siai iki 2016 me­tų. Pa­tin­ka kam ar ne – bū­ti­ny­bė su­kio­ti laik­ro­džius nuo mū­sų no­rų, de­ja, ne­pri­klau­so.

Vai­do­tė GRIŠKEVIČIŪTĖ

Lie­tu­va ir jos žmo­nės ge­di kar­tu su Len­ki­ja. Pa­gar­bą lėk­tu­vo ka­tast­ro­fo­je tra­giš­kai žu­vu­siam Len­ki­jos pre­zi­den­tui Le­chui Ka­čyns­kiui pa­skelb­tu ge­du­lu reiš­kia vi­sos Eu­ro­pos Są­jun­gos ša­lys. Pa­sau­lio vals­ty­bių gy­ven­to­jai se­ka re­por­ta­žus apie įvy­ku­sią tra­ge­di­ją, klau­so­mės ty­ri­mų dėl ga­li­mų in­ci­den­to prie­žas­čių iš­va­dų, svars­ty­mų, ar bu­vo įma­no­ma iš­veng­ti ne­lai­mės.

Aki­mir­kas prieš ka­tast­ro­fą, kai dar vi­si drau­ge ir gy­vi, kai pre­zi­den­tas su žmo­na Ma­ri­ja ir daug aukš­tų Len­ki­jos pa­rei­gū­nų skri­do į is­to­ri­nę Ka­ty­nę, su­grą­žin­tų tik at­gal at­suk­tas lai­kas. Spė­lio­ji­mai apie ne­tin­ka­mas oro są­ly­gas, tech­niš­kai ne­tvar­kin­gą lėk­tu­vą ar ne­pa­si­ren­gi­mą leis­tis ne­be­su­grą­žins nei tų mi­nu­čių, nei žmo­nių, nei ra­my­bės jų ar­ti­mie­siems. Ne­su­grą­žins ir kal­ti­ni­mai ar prie­kaiš­tai. Už tai te­ga­li­ma pra­keik­ti lem­tį...

Vai­do­tė GRIŠKEVIČIŪTĖ

Aki­mirks­niu pra­skrie­jo il­ga­sis šven­ti­nis sa­vait­ga­lis. Vėl su­grįž­tant į įpras­tą kas­die­ny­bės rit­mą, po tru­pu­tį už­si­mirš­ta ju­bi­lie­ji­nei mū­sų vals­ty­bės da­tai skir­ti ren­gi­niai, šia pro­ga vy­ku­sios pa­ro­dos, su­reng­ti kon­cer­tai. Vi­suo­se Lie­tu­vos kam­pe­liuo­se vy­ku­sios jos – lais­vos ir ne­pri­klau­so­mos – dvi­de­šimt­me­čio iš­kil­mės bent trum­pam pa­ky­lė­jo kaž­kur aukš­čiau, nei esa­me kas­die­ną. Ma­tant mi­nias su­si­rin­ku­sių lai­min­gų žmo­nių – jau­nų ir se­nų, at­si­ne­šu­sių kad ir ma­žu­ly­tę Tri­spal­vę, gir­dint džiaugs­min­gai kar­to­jant sa­vos ša­lies var­dą, su­vo­kiant, jog gie­dant tau­ti­nį him­ną ran­kas vie­nas ki­tam pa­duo­dą sve­ti­mi žmo­nės tai da­ro nuo­šir­džiai, ku­ris ga­lė­tų lik­ti abe­jin­gas vi­suo­ti­nei eks­ta­zei?