Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Šią sa­vai­tę abi­tu­rien­tai te­be­lai­ko vals­ty­bi­nius bran­dos eg­za­mi­nus. Su jau­du­liu ry­tais iš na­mų juos iš­ly­di tė­vai. Vy­res­nė kar­ta pri­si­me­na: eg­za­mi­nai jiems bū­da­vu­si tar­si šven­tė, į juos sku­bė­da­vę ne­ra­mūs, bet pa­ky­lė­ti... Ar da­bar­ti­niam jau­ni­mui eg­za­mi­nas – šven­tė? Kai ku­riems jau­nuo­liams to­kios min­tys ke­lia šyp­se­ną. O ki­ti prieš eg­za­mi­nus ruo­šia­si, puo­šia­si, ei­na į juos su gė­lė­mis ir ne­sle­pia, kad to­ji die­na – nors ir sun­ki, ta­čiau la­bai ypa­tin­ga.

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Pir­mo­ji va­sa­ros sa­vai­tė su­tik­ta pa­tran­kų griaus­mais, fe­jer­ver­kų spro­gi­mais, ža­din­tu­vų čirš­kė­ji­mu. Bū­tent pas­ta­rie­ji ir tu­rė­jo pri­min­ti – vi­sa­ga­lis lai­kas ke­liau­ja per pa­sau­lį, per mū­sų mies­tą. Ir gy­ve­ni­mus. At­šven­tė­me 680-ąjį Uk­mer­gės gim­ta­die­nį, pri­si­mi­nė­me is­to­ri­jos vin­gius, ku­riais bu­vo pri­vers­ti nu­ei­ti to­li­mi mū­sų gi­mi­nai­čiai. O mes šia­me is­to­ri­jos vyks­me esa­me tik trum­pa at­kar­pa. Kaip ją pri­si­mins ir ar iš vi­so pri­si­mins mies­to tūks­tant­me­čio ju­bi­lie­jų šven­čian­tys uk­mer­giš­kiai?

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Šią sa­vai­tę uk­mer­giš­kiai mel­džia Die­vo ne tik svei­ka­tos ar sėk­mės įvai­riuo­se dar­buo­se. Mel­džia­me Die­vo gied­ros. To pa­gei­dau­ja ne so­di­nin­kai, dar­ži­nin­kai ar ja­vų au­gin­to­jai. Gied­ros mel­džia kul­tū­ros dar­buo­to­jai, nes sa­vait­ga­lį Uk­mer­gė­je griau­dės Mies­to šven­tė.

Daug šven­tės ren­gi­nių nu­ma­ty­ta po at­vi­ru dan­gu­mi, tad ne­nuos­ta­bu, kad ji pa­si­seks su vie­nin­te­le są­ly­ga – jei ne­lis.

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Su­ža­lia­vu­si ir pra­žy­du­si Uk­mer­gė be­ne gra­žiau­siai at­si­ve­ria nuo pi­lia­kal­nio ar gė­rin­tis jos pa­no­ra­ma iš Pi­lies par­ko. Čia die­nos kait­rą nu­slug­džiu­siais va­ka­rais mė­gau­ja­si bū­riai uk­mer­giš­kių. Jau­ni­mas gro­ja gi­ta­ro­mis, vaikš­ti­nė­ja tė­vai su ma­žy­liais, jau­ku pri­sės­ti ant suo­liu­ko pa­si­šne­ku­čiuo­ti...

Ligita Juodvalkienė

Ši sa­vai­tė – il­gai lauk­to tik­ro­jo pa­va­sa­rio pra­džia. Ap­link vis sod­rė­jan­ti ža­lu­ma ra­mi­na akis, o vi­dur­die­nio ši­lu­ma plė­šia nuo pe­čių ap­dai­riai iš ry­to ap­si­vilk­tus šil­tes­nius dra­bu­žė­lius. Iš­troš­kę sau­lės sku­ba­me ją gau­dy­ti kiek­vie­nu odos lo­pi­nė­liu, sva­jo­ja­me apie gra­žų įde­gį – kad iš­si­lukš­te­nę iš „kiau­to“ ne­at­ro­dy­tu­me kaip sū­riai.

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Dar die­na ki­ta, ir vi­suo­ti­nis lau­ki­mas pa­ga­liau virs re­a­ly­be. Pa­vo­gęs nuo mū­sų bent ke­lias sa­vai­tes ža­lu­mos ir ši­lu­mos, štai pa­ga­liau pa­va­sa­ris ir čia. Su žy­din­čios vyš­nios svai­gu­liu, ele­gan­tiš­ku nar­ci­zo žie­du, vie­ver­sio či­re­ni­mu, greit pa­skli­sian­čiu ie­vos aro­ma­tu...

Zi­ta BATAITIENĖ

Nors pa­ša­liuo­se dar sle­pia­si žie­mos lie­ka­nos, ir spar­nuo­čiai vė­la­vo gim­ti­nėn par­skris­ti, ta­čiau gam­to­je, gat­vė­se, sie­lo­se vis dau­giau švie­sių spal­vų. Di­din­gai at­ro­do į pa­kran­tės pie­vas iš­si­lie­ju­si Šven­to­ji, žy­dė­ji­mui be­si­ruo­šian­tys sul­tin­gi pum­pu­rai, ši­lu­mos be­si­il­gin­tys žmo­nių vei­dai.

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Jau bu­vo su­abe­jo­ta, ar te­be­eg­zis­tuo­ja pa­va­sa­ris. O jis ėmė ir įsi­tai­sė lyg nie­kur nie­ko. Vos čiu­pom jo ma­lo­nu­mus – pa­ži­ro ra­gi­ni­mai sau­go­tis to ir ano...

Orų po­ky­čių dėl stai­gaus at­ši­li­mo ne­gi­ria me­di­kai. Be no­sies ir ger­klės li­gų dar lie­pia veng­ti pa­va­sa­ri­nio vė­jo, dul­kių, sau­go­ti nuo jų gal­vą, akis. O la­biau­siai – sau­lės, ku­ri, tei­gia­ma, pa­vo­jin­ga mū­sų odai bū­na jau sau­sį. Ir apie spar­čiai plin­tan­tį odos vė­žį įspė­ja­mi ne vien ke­liau­jan­tie­ji po karš­tus kraš­tus.

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Ne vie­nas ga­lė­tų pri­si­pa­žin­ti, kaip šir­dį dras­ko ru­de­nį iš­skren­dan­čių ger­vių, žą­sų klyks­mai. Ta­čiau ne ką links­mes­nės šie­met bu­vo ir jų su­tik­tu­vės. At­ro­do, kad virš iki šiol pus­ny­nuo­se sken­din­čio miš­ko sklan­dan­čių ger­vių bū­riai ieš­ko, kur nu­tūp­ti. Ir ne­ran­da...

Vil­ma NEMUNATIENĖ

Tur­būt dar nie­ka­da taip ne­lau­kė­me pa­va­sa­rio. Ba­lan­džio šal­tis ir snie­gas lyg di­džiau­si pra­keiks­mai, griau­nan­tys lie­tu­viš­ką me­tų lai­kų sam­pra­tą.

Jei per­nai Me­la­gių die­nos ry­tą ga­li­ma bu­vo pa­si­šai­py­ti iš pokš­to apie snie­go pus­nis lau­ke, šie­met tai ta­po liūd­na re­a­ly­be. Kas­dien bergž­džiai kai­ti­nan­ti sau­lė, lyg ko­kia ap­ga­vi­kė, ne­no­rin­ti pra­bu­din­ti įmi­gu­sios že­mės...