Vaidotė ŠANTARIENĖ
Šią savaitę abiturientai tebelaiko valstybinius brandos egzaminus. Su jauduliu rytais iš namų juos išlydi tėvai. Vyresnė karta prisimena: egzaminai jiems būdavusi tarsi šventė, į juos skubėdavę neramūs, bet pakylėti... Ar dabartiniam jaunimui egzaminas – šventė? Kai kuriems jaunuoliams tokios mintys kelia šypseną. O kiti prieš egzaminus ruošiasi, puošiasi, eina į juos su gėlėmis ir neslepia, kad toji diena – nors ir sunki, tačiau labai ypatinga.
Ligita JUODVALKIENĖ
Pirmoji vasaros savaitė sutikta patrankų griausmais, fejerverkų sprogimais, žadintuvų čirškėjimu. Būtent pastarieji ir turėjo priminti – visagalis laikas keliauja per pasaulį, per mūsų miestą. Ir gyvenimus. Atšventėme 680-ąjį Ukmergės gimtadienį, prisiminėme istorijos vingius, kuriais buvo priversti nueiti tolimi mūsų giminaičiai. O mes šiame istorijos vyksme esame tik trumpa atkarpa. Kaip ją prisimins ir ar iš viso prisimins miesto tūkstantmečio jubiliejų švenčiantys ukmergiškiai?
Vilma NEMUNAITIENĖ
Šią savaitę ukmergiškiai meldžia Dievo ne tik sveikatos ar sėkmės įvairiuose darbuose. Meldžiame Dievo giedros. To pageidauja ne sodininkai, daržininkai ar javų augintojai. Giedros meldžia kultūros darbuotojai, nes savaitgalį Ukmergėje griaudės Miesto šventė.
Daug šventės renginių numatyta po atviru dangumi, tad nenuostabu, kad ji pasiseks su vienintele sąlyga – jei nelis.
Vaidotė ŠANTARIENĖ
Sužaliavusi ir pražydusi Ukmergė bene gražiausiai atsiveria nuo piliakalnio ar gėrintis jos panorama iš Pilies parko. Čia dienos kaitrą nuslugdžiusiais vakarais mėgaujasi būriai ukmergiškių. Jaunimas groja gitaromis, vaikštinėja tėvai su mažyliais, jauku prisėsti ant suoliuko pasišnekučiuoti...
Ligita Juodvalkienė
Ši savaitė – ilgai laukto tikrojo pavasario pradžia. Aplink vis sodrėjanti žaluma ramina akis, o vidurdienio šiluma plėšia nuo pečių apdairiai iš ryto apsivilktus šiltesnius drabužėlius. Ištroškę saulės skubame ją gaudyti kiekvienu odos lopinėliu, svajojame apie gražų įdegį – kad išsilukštenę iš „kiauto“ neatrodytume kaip sūriai.
Vilma NEMUNAITIENĖ
Dar diena kita, ir visuotinis laukimas pagaliau virs realybe. Pavogęs nuo mūsų bent kelias savaites žalumos ir šilumos, štai pagaliau pavasaris ir čia. Su žydinčios vyšnios svaiguliu, elegantišku narcizo žiedu, vieversio čirenimu, greit pasklisiančiu ievos aromatu...
Zita BATAITIENĖ
Nors pašaliuose dar slepiasi žiemos liekanos, ir sparnuočiai vėlavo gimtinėn parskristi, tačiau gamtoje, gatvėse, sielose vis daugiau šviesių spalvų. Didingai atrodo į pakrantės pievas išsiliejusi Šventoji, žydėjimui besiruošiantys sultingi pumpurai, šilumos besiilgintys žmonių veidai.
Vaidotė ŠANTARIENĖ
Jau buvo suabejota, ar tebeegzistuoja pavasaris. O jis ėmė ir įsitaisė lyg niekur nieko. Vos čiupom jo malonumus – pažiro raginimai saugotis to ir ano...
Orų pokyčių dėl staigaus atšilimo negiria medikai. Be nosies ir gerklės ligų dar liepia vengti pavasarinio vėjo, dulkių, saugoti nuo jų galvą, akis. O labiausiai – saulės, kuri, teigiama, pavojinga mūsų odai būna jau sausį. Ir apie sparčiai plintantį odos vėžį įspėjami ne vien keliaujantieji po karštus kraštus.
Ligita JUODVALKIENĖ
Ne vienas galėtų prisipažinti, kaip širdį drasko rudenį išskrendančių gervių, žąsų klyksmai. Tačiau ne ką linksmesnės šiemet buvo ir jų sutiktuvės. Atrodo, kad virš iki šiol pusnynuose skendinčio miško sklandančių gervių būriai ieško, kur nutūpti. Ir neranda...
Vilma NEMUNATIENĖ
Turbūt dar niekada taip nelaukėme pavasario. Balandžio šaltis ir sniegas lyg didžiausi prakeiksmai, griaunantys lietuvišką metų laikų sampratą.
Jei pernai Melagių dienos rytą galima buvo pasišaipyti iš pokšto apie sniego pusnis lauke, šiemet tai tapo liūdna realybe. Kasdien bergždžiai kaitinanti saulė, lyg kokia apgavikė, nenorinti prabudinti įmigusios žemės...