Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Ši sa­vai­tė pas­ku­ti­nė, kai vaiz­dą sa­vo te­le­vi­zo­rių ek­ra­nuo­se dar ma­to­me vi­si. Nuo ki­to pir­ma­die­nio ana­lo­gi­nė ant­že­mi­nė te­le­vi­zi­ja Lie­tu­vo­je bus iš­jung­ta – pra­si­de­da nau­ja skait­me­ni­nės te­le­vi­zi­jos era. Eks­per­tų nuo­mo­ne, spa­lio 29 die­ną be te­le­vi­zi­jos sig­na­lo ga­li lik­ti de­šim­tys tūks­tan­čių šei­mų. Ko­kia to­kio neap­si­spren­di­mo prie­žas­tis, be­lie­ka spė­lio­ti. Vis tik la­biau­siai ti­kė­ti­na, kad žmo­nės ne iki ga­lo su­vo­kia re­a­ly­bę, kad jų spal­vo­tie­ji ek­ra­nai tą­dien tik­rai ne­nu­švis. Ti­ki­si, jog kaž­kas pa­si­rū­pins, kad taip ne­nu­tik­tų, ir ne­su­pran­ta, kad tai yra tik jų as­me­ni­nis rei­ka­las.

Zi­ta BATAITIENĖ

Va­sa­ros at­švais­tai, dar mir­gė­da­vę žmo­nių vei­duo­se, pra­dings­ta spa­lio dar­ga­no­je. Šis spa­lis ypa­tin­gas di­džiai­siais rin­ki­mais, ku­rie dar il­gai bus ap­ta­ri­nė­ja­mi. Juk ne kiek­vie­nais me­tais ren­ka­me kan­di­da­tus į Sei­mą. Jei anks­tes­niais me­tais, ar­tė­jant šiam įvy­kiui, laik­raš­čių pus­la­piai mir­gė­da­vo nuo kan­di­da­tų pa­si­sa­ky­mų, nuo­trau­kų ir par­ti­jų pro­gra­mų, tai da­bar ažio­ta­žo ma­žiau. Vie­nos par­ti­jos sa­vo pro­gra­mas su­tal­pi­no vie­na­me pus­la­py­je, ki­toms pri­rei­kė dau­giau nei šim­to la­pų... Kas jas per­skai­tė, kas įsi­dė­mė­jo?

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Be­si­drai­kan­tis vė­jas bai­gia nu­plė­šy­ti me­džių la­pus. Liks sto­vė­ti be­gė­diš­kai nu­ogi, lauk­da­mi, kol pa­va­sa­ris pa­do­va­nos jiems nau­ją rū­bą. Lin­guos pli­kom ša­kom ger­da­mi į sa­ve lie­tų, snie­gą, šal­tį, vė­ją. Lyg ir su­si­ta­pa­tins su mu­mis, lau­kian­čiais gam­tos pra­bu­di­mo.

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Šios spa­lio pir­mos sa­vai­tės tėk­mėj – gau­sy­bė šven­čių, pa­mi­nė­ti­nų die­nų. Pra­dė­jo­me sa­vai­tę Tarp­tau­ti­ne pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių die­na.

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Ru­de­niui pe­rė­mus val­džią ir trum­pė­jant die­nai, ne­be­jau­ku ap­te­mu­sio­se gat­vė­se. Bai­gian­tis va­sa­rai, nors rug­pjū­čio žvaigž­dė­mis „pa­si­švies­da­vo­me“, ir silps­tan­čio­je prie­blan­do­je ne­bu­vo taip il­gu. Da­bar kaž­ko vėl pri­trūks­ta­me, ir leng­viau­sias pa­si­aiš­ki­ni­mas apie „tą kaž­ką“ – stai­ga pra­bė­gu­si va­sa­ra, per trum­pos atos­to­gos...

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Gam­ta šios sa­vai­tės pra­džio­je su­tei­kė iš­skir­ti­nę ga­li­my­bę mė­gau­tis va­sa­riš­kais orais. Bet tie „plius dvi­de­šimt“ vis tiek at­ro­dė kaž­ko­kie ne­tik­ri, su slo­gia pa­baig­tu­vių nuo­tai­ka ir ži­no­ji­mu: šie­met tai – pas­ku­ti­nės va­sa­riš­kos die­nos...

De­ja, tam­sa – smul­kme­na, pa­ly­gi­nus su ar­tė­jan­čio­mis žiau­rio­mis fi­nan­si­nė­mis žie­miš­ko­mis iš­lai­do­mis, ku­rias mo­kė­si­me už būs­tų šil­dy­mą. Uk­mer­giš­kiai šie­met pa­teks tarp bran­giau­siai už šil­dy­mą mo­kan­čių ša­lies gy­ven­to­jų.

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Dar vi­sai ne­se­niai po­li­to­lo­gai tvir­ti­no, kad ši Sei­mo rin­ki­mų kam­pa­ni­ja vyks­ta van­giai. Anot jų, par­ti­jos bei kan­di­da­tai ne­iš­nau­do­jo vi­sų ga­li­my­bių pra­si­brau­ti į Sei­mą – ži­niask­lai­dos prie­mo­nės bei vie­šų­jų ry­šių kom­pa­ni­jos dar įjung­tos ne vi­su gar­su ir vaiz­du.

Ta­čiau pa­na­šu, kad si­tu­a­ci­ja pa­si­kei­tė. Pas­ta­ro­sio­mis die­no­mis įsi­jun­gu­si te­le­vi­zo­rių ir pa­si­klau­siu­si iš jo sklin­dan­čių pa­ža­dų, pa­si­jun­tu tar­si per­žen­gu­si ri­bą tarp re­a­ly­bės ir fan­tas­ti­kos. Tar­si Ali­sa, kaž­kaip ne­ti­kė­tai pa­te­ku­si į Ste­buk­lų ša­lį. Iš ku­rios, de­ja, taip pat grei­tai bū­siu ir iš­pra­šy­ta...

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Pir­mo­ji ru­dens sa­vai­tė kai­mo žmo­gaus su­pra­ti­mu įžen­gė su be­si­drai­kan­čiais vo­ra­tin­kliais, gels­vo­mis ra­žie­no­mis, ru­do­mis ba­ra­vy­kų ke­pu­rė­mis, su­no­ku­siais obuo­liais, rau­don­šo­niais span­guo­lių ka­ro­liais...

Mies­tie­čio gal­vo­je pir­mo­ji rug­sė­jo sa­vai­tė – dau­giau mo­kyk­li­nių rū­pes­čių, min­tys apie ar­tė­jan­tį šil­dy­mo se­zo­ną. Mo­ki­niams šis lai­kas – va­sa­ros pra­mo­gų pa­baig­tu­vės, pir­ma­kur­siams – vi­siš­kai nau­jo gy­ve­ni­mo pra­džia.

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Šią sa­vai­tę sklan­dan­čios nuo­tai­kos – ypa­tin­gos. Tai – ir at­si­svei­ki­ni­mo, ir su­tik­tu­vių nuo­tai­kos.

Iš­ly­di­me ne tik rug­pjū­tį. Il­ge­sio min­čių ta­kus tie­sia­me iš­ei­nan­čiai va­sa­rai, ir gar­siai svars­to­me, kaip ne­pa­ste­bi­mai ji pra­bė­go, ko­kia pa­na­ši į pa­sa­kiš­ką, bet trum­pą ir ne­su­gau­na­mą aki­mir­ką.

Zi­ta BATAITIENĖ

Na­cio­na­li­niai Lie­tu­vos paukš­čiai – gan­drai, oriai at­lik­da­mi vi­ra­žus virš so­dy­bų, gel­to­nė­jan­čių pa­miš­kių ir ru­duo­jan­čių pie­vų, ka­len­da­mi sna­pais tu­pia į sa­vo va­sa­ros liz­dus. Ta­čiau šie spar­nuo­čiai vis daž­niau lei­džia­si ant že­mės, ren­ka­si į bū­rius ir ima ruoš­tis to­li­mon ke­lio­nėn į pie­tų Af­ri­ką...