Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Pa­va­sa­ri­nis žy­dė­ji­mas – reiš­ki­nys, ku­riuo ne­pa­si­so­tin­tum, tik­riau­siai, nė du ar tris šim­tus me­tų gy­ven­da­mas. O ką jau kal­bė­ti apie re­a­liai šio­je že­mė­je žmo­gaus pra­lei­džia­mą lai­ką... Taip mąs­tau, žvelg­da­ma į žie­duo­se skęs­tan­tį ir pa­lai­min­gos eu­fo­ri­jos kva­pu dvel­kian­tį aly­vos krū­mą. Kaž­kur iš­nyks­ta no­ras sku­bė­ti, no­ri­si kaip ko­kiam prie­šis­to­ri­niais lai­kais gy­ve­nu­siam in­kliu­zui gin­ta­re su­sting­ti da­bar­ty­je, šio­je aki­mir­ko­je. Net ap­ima leng­va pa­ni­ka, kad ry­toj, ei­nant pro tą pa­tį krū­mą, šis ste­buk­las jau bus iš­si­sklai­dęs – pur­pu­ri­nės ke­kės bus pa­grauž­tos rūdžių...

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Tre­čia­die­nį mies­tuo­se šur­mu­lia­vo Eu­ro­pos die­nai skir­ti ren­gi­niai. Jų en­tu­zias­tai skir­tin­go­se že­my­no vals­ty­bė­se vie­ni­ja­si įro­dy­ti esan­tys tos pa­čios ben­dri­jos – tai­kios ir so­li­da­rios – da­lis. Gat­vės puo­šia­mos vė­lia­vė­lė­mis, pri­sta­to­mos ša­lių tra­di­ci­jos.

Zi­ta BATAITIENĖ

Pas­ku­ti­nė ba­lan­džio nak­tis, kai ra­ga­nos ir vel­niai su­si­ren­ka ant aukš­čiau­sių kal­vų ir ke­lia ves­tu­vių puo­tą, skir­ta pa­va­sa­rio pri­kė­li­mui. Šis lai­ko­tar­pis sie­ja­mas su pir­mo­jo per­kū­no die­na. Iš tie­sų pa­va­sa­ris, Val­pur­gi­jos nak­ties triukš­mą iš­gir­dęs, šią sa­vai­tę pil­na sau­ja pa­žė­rė va­sa­riš­ko karš­čio, ža­liom skrais­tėm pa­da­bi­no me­džius. Su­ga­ge­no gan­drai, su­krykš­tė an­tys, pa­va­sa­rio šauk­lė – ge­gu­tė ėmė be pa­lio­vos ku­kuo­ti...

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Iš­gy­ve­na­me di­džio­jo vir­smo sa­vai­tę. Ten, kur bu­vo rus­va, ny­ku ir pil­ka, ta­po ryš­kiai ža­lia ir gels­va.

Pa­va­sa­ris – ieš­kan­čių­jų po­ros ir my­lin­čių­jų dar­žus me­tas. Pir­mie­siems lai­kas pa­lan­kus dėl šil­tė­jan­čių orų ir vis la­biau at­vi­res­nių dra­bu­žių, ant­rie­siems – dėl ga­li­my­bės į že­mę su­leis­ti ran­kas.

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Šeš­ta­die­nį Uk­mer­gė­je ir ki­tuo­se mies­tuo­se ren­gia­ma penk­to­ji vi­suo­ti­nė gam­tos šva­ri­ni­mo ak­ci­ja „Da­rom“. Tvar­ky­ti ap­lin­ką ra­gi­na­mi moks­lei­viai, įstai­gų, įmo­nių ko­lek­ty­vai, or­ga­ni­za­ci­jos. Pirš­ti­nė­mis bei šiukš­lių mai­šais tą­dien „gin­kluo­ja­si“ ir ša­lies va­do­vai.

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Ši sa­vai­tė ne vie­nam pra­si­dė­jo po­šven­ti­ne at­gai­la. Bent jau tiems, ku­riems il­gą­jį sa­vait­ga­lį pa­grin­di­nė veik­la bu­vo il­ga ke­lio­nė nuo ve­ly­ki­niais pa­tie­ka­lais nu­krau­to sta­lo iki so­fos, sto­vin­čios prie­šais šven­ti­nė­mis lai­do­mis „pri­far­ši­ruo­tą“ te­le­vi­zo­rių.

Zi­ta BATAITIENĖ

Že­mė ne­no­riai bun­da iš žie­mos mie­go, nu­si­pur­ty­da­ma bal­tą­jį rū­bą. Ba­lan­džio sau­lė kas ry­tą nuo eg­lių ant su­ša­lu­sios že­mės dar kre­čia tik ką iš dan­gaus nu­si­lei­du­sias snai­ges...

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Bal­tos snie­guo­lės – ta­ry­tum tik­ras gam­tos ste­buk­las: lau­ke dar šal­nos ar net snie­gas, o jos jau bo­luo­ja bal­tus var­vek­liu­kus pri­me­nan­čiais žie­de­liais. Pir­mo­sios snie­guo­lės, ta­ry­tum mer­gai­tės, la­bai la­bai sku­ban­čios gy­ven­ti...

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Su­lau­kus ast­ro­no­mi­nio pa­va­sa­rio, vi­lia­mės, jog pa­ga­liau iš­nyks ir men­kiau­si už­si­sto­vė­ju­sios žie­mos li­ku­čiai. Ir nors ry­tais, va­ka­rais dar vė­so­ka, die­ną grieb­te­li ap­gau­lin­gas anks­ty­vo pa­va­sa­rio vė­jas, vis pla­čiau pra­si­se­ga­me pal­tus, me­ta­me ša­lin ke­pu­res, ša­li­kus.

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Ga­li­me at­si­kvėp­ti – pa­grin­di­nę me­tų ko­vą lai­mė­jo pa­va­sa­ris. Žie­ma pa­si­trau­kė į už­nu­ga­rį – dar sle­pia­si gi­les­niuo­se grio­viuo­se, miš­ko tan­ku­my­ne. Ta­čiau aukš­čiau ky­lan­ti ir šil­tes­nius spin­du­lius į že­mę siun­čian­ti sau­lė ne­truks pri­baig­ti pas­ku­ti­nes jos pa­jė­gas.