Zi­ta BATAITIENĖ    

Ap­si­kai­šiu­si va­sa­ros gė­lė­mis per Lie­tu­vą bai­gia per­skris­ti lie­pa. Miš­ko pa­klo­tė­je noks­ta že­muo­gės, mė­ly­nės, pui­kuo­ja­si vo­ve­rai­tės, kraš­to pei­za­že – nu­gel­tę kvie­čių lau­kai. Va­sa­ra vi­siems vie­no­dai da­li­na sau­lės spin­du­lius ir lais­to lie­tu­mi.

Lie­pos 25-ą­ją, mi­nint Jo­kū­bi­nes, lie­tu­viai su­skum­ba ruoš­tis ru­giap­jū­tės pa­baig­tu­vėms. Duo­nos ke­pa­las ant ne­nu­pjau­to ru­gių plo­te­lio, ja­vai, su­pin­ti į ka­są, var­pų vai­ni­kas – tai nuo­bai­gų at­ri­bu­tai. Šven­ta­sis Jo­kū­bas, Kris­taus apaš­ta­las, bu­vo ke­liau­to­jas. Jis vaiz­duo­ja­mas su skry­bė­le, krep­šiu ir laz­da.

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

„Da­lį lai­ko iš mū­sų va­gia, da­lį – at­ima, o da­lis ne­pa­ste­bi­mai nu­slys­ta ša­lin“, – kaž­ka­da yra pa­sa­kęs se­no­vės ro­mė­nų vals­ty­bės vei­kė­jas, fi­lo­so­fas, po­etas Lu­ci­jus Anė­jus Se­ne­ka. Kas iš­ma­tuos, kiek ša­lin nu­slys­ta mums duo­to­jo lai­ko, kiek jo tie­siog nu­te­ka be pra­smės ir tiks­lo...

Šios, be­si­bai­gian­čios, sa­vai­tės ka­len­do­riu­je – daug at­min­ti­nų vie­naip ar ki­taip kiek­vie­nam iš mū­sų svar­bių da­tų.

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Vi­dur­va­sa­ris... Svai­gi­na li­nų mė­ly­nu­mo dan­gus, lau­kų ir so­dų ža­lu­mos, gai­vus eže­ro van­duo. Nu­pla­ka iš­džiū­vu­sią že­mę lie­taus stik­lai, nu­čiur­le­na ke­liais, gat­vė­mis – ir vėl sto­ja tvil­kan­ti kait­ra. Dar per­ma­to­mas lie­pos nak­ties dan­gus, leng­vai pa­bu­di­na anks­ti įsi­de­gęs sau­lė­te­kis. Taip ir bė­ga va­sa­ros sap­nas, vi­lio­da­mas gau­dy­ti trum­pu­tes, lai­ki­nas pa­čias gra­žiau­sias jo aki­mir­kas...

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Svai­gi­nan­tis liep­žie­džių aro­ma­tas, avie­čių sal­du­mas, mė­ly­nių ka­ro­liai, vo­ve­rai­čių ka­rū­nė­lės, lys­vė­se pūp­san­tys agur­kai – lie­pos mė­ne­sio pra­na­šai...

Pra­dė­ju­si trum­pė­ti die­na, pa­že­me bo­luo­jan­tys rū­kai, de­ja, vis gar­siau pri­me­na – me­tai šuo­liuo­ja į pa­tį vi­du­rį. Už nu­ga­ros – ly­giai pu­sė pra­bė­gu­sių 2013-ųjų.

Ant­ra­sis šių me­tų pus­me­tis Lie­tu­vai – ypa­tin­gas. Apie jį at­ei­ty­je bus ra­šo­ma is­to­ri­jos va­do­vė­liuo­se. Lie­tu­va pir­mą kar­tą va­do­vau­ja Eu­ro­pos Są­jun­gos Ta­ry­bai.

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Už nu­ga­rų li­ko Jo­ni­nių links­my­bės – su lau­žais, dai­no­mis, pa­par­čio žie­do pa­ieš­ko­mis. Kam gal pa­si­se­kė jį ras­ti, kas su vil­ti­mi li­ko lauk­ti ki­tų me­tų...

Jo­ni­nių ar­ba Ra­sų šven­ti­nė nak­tis – pa­ti va­sa­riš­kiau­sia. Ji – trum­piau­sia me­tuo­se.

Zi­ta BATAITIENĖ

Va­sar­vi­džio nak­tų ma­gi­ja su sa­vo pa­slap­ties šy­du jau čia pat. Si­dab­ro ra­sa už­kris ant Jo­ni­nių vai­ni­kų, o pa­ki­lu­si sau­lė sa­vo ve­ži­mu, pa­kin­ky­tu de­vy­niais žir­gais, va­sa­ros ta­ku pa­kils į dan­gaus kal­no vir­šū­nę... Pa­ti trum­piau­sia nak­tis – lyg žio­go su­gro­ta me­lo­di­ja – tik su­te­mu­si ima švie­sė­ti. Šiau­res­nių kraš­tų gy­ven­to­jai da­bar gro­ži­si bal­to­sio­mis nak­ti­mis...

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Šią sa­vai­tę abi­tu­rien­tai te­be­lai­ko vals­ty­bi­nius bran­dos eg­za­mi­nus. Su jau­du­liu ry­tais iš na­mų juos iš­ly­di tė­vai. Vy­res­nė kar­ta pri­si­me­na: eg­za­mi­nai jiems bū­da­vu­si tar­si šven­tė, į juos sku­bė­da­vę ne­ra­mūs, bet pa­ky­lė­ti... Ar da­bar­ti­niam jau­ni­mui eg­za­mi­nas – šven­tė? Kai ku­riems jau­nuo­liams to­kios min­tys ke­lia šyp­se­ną. O ki­ti prieš eg­za­mi­nus ruo­šia­si, puo­šia­si, ei­na į juos su gė­lė­mis ir ne­sle­pia, kad to­ji die­na – nors ir sun­ki, ta­čiau la­bai ypa­tin­ga.

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Pir­mo­ji va­sa­ros sa­vai­tė su­tik­ta pa­tran­kų griaus­mais, fe­jer­ver­kų spro­gi­mais, ža­din­tu­vų čirš­kė­ji­mu. Bū­tent pas­ta­rie­ji ir tu­rė­jo pri­min­ti – vi­sa­ga­lis lai­kas ke­liau­ja per pa­sau­lį, per mū­sų mies­tą. Ir gy­ve­ni­mus. At­šven­tė­me 680-ąjį Uk­mer­gės gim­ta­die­nį, pri­si­mi­nė­me is­to­ri­jos vin­gius, ku­riais bu­vo pri­vers­ti nu­ei­ti to­li­mi mū­sų gi­mi­nai­čiai. O mes šia­me is­to­ri­jos vyks­me esa­me tik trum­pa at­kar­pa. Kaip ją pri­si­mins ir ar iš vi­so pri­si­mins mies­to tūks­tant­me­čio ju­bi­lie­jų šven­čian­tys uk­mer­giš­kiai?

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Šią sa­vai­tę uk­mer­giš­kiai mel­džia Die­vo ne tik svei­ka­tos ar sėk­mės įvai­riuo­se dar­buo­se. Mel­džia­me Die­vo gied­ros. To pa­gei­dau­ja ne so­di­nin­kai, dar­ži­nin­kai ar ja­vų au­gin­to­jai. Gied­ros mel­džia kul­tū­ros dar­buo­to­jai, nes sa­vait­ga­lį Uk­mer­gė­je griau­dės Mies­to šven­tė.

Daug šven­tės ren­gi­nių nu­ma­ty­ta po at­vi­ru dan­gu­mi, tad ne­nuos­ta­bu, kad ji pa­si­seks su vie­nin­te­le są­ly­ga – jei ne­lis.

Vai­do­tė ŠANTARIENĖ

Su­ža­lia­vu­si ir pra­žy­du­si Uk­mer­gė be­ne gra­žiau­siai at­si­ve­ria nuo pi­lia­kal­nio ar gė­rin­tis jos pa­no­ra­ma iš Pi­lies par­ko. Čia die­nos kait­rą nu­slug­džiu­siais va­ka­rais mė­gau­ja­si bū­riai uk­mer­giš­kių. Jau­ni­mas gro­ja gi­ta­ro­mis, vaikš­ti­nė­ja tė­vai su ma­žy­liais, jau­ku pri­sės­ti ant suo­liu­ko pa­si­šne­ku­čiuo­ti...