Spausdinti šį puslapį

Kraujo tyrimas nebūtinai parodo tikrąjį vitamino D poreikį

Organizmo tikrasis vitamino D poreikis nebūtinai susijęs su tuo, kiek šios medžiagos yra jūsų kraujyje – genai gali atskleisti visiškai kitokią situaciją.

Nesunku pastebėti, kai automobilio kuro bakas ima tuštėti, tačiau nežinodami, kiek dar kilometrų galite nuvažiuoti, neturėtumėte supratimo, kada jau būtina užsukti į degalinę. Naujojo suomių atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad panašiai gali būti ir su vitamino D kiekiu organizme.

Kraujo tyrimo gali nepakakti vitamino D kiekiui organizme nustatyti. Norint sužinoti, kiek tiksliai jo reikia konkrečiam žmogui, reikia žinoti, kaip būtent to žmogaus organizmas reaguoja į šią maistinę medžiagą. Reikėtų akcentuoti genų ir evoliucijos sąsajų reikšmę rezultatams.

Mokslininkas iš Rytų Suomijos universiteto Carstenas Carlbergas vitaminą D ir epigenetiką tyrinėja jau daugelį metų. Tyrimai rodo, kad kiekvieno žmogaus organizmas skirtingai reaguoja į papildo forma suvartojamą vitaminą D.

Metų metus taikytos rekomendacijos dėl atitinkamo vitamino D kiekio suvartojimo nebūtinai tinka kiekvienam žmogui. C. Carlbergo nuomone, reikia atsižvelgti į žmonių genetiką.

Skirtingas gebėjimas įsisavinti vitaminą D slypi žmogaus evoliucijoje. C. Carlbergas ir jo bendradarbė Andrea Hanel parašė straipsnį, kuriame apibūdino mūsų protėvius.

Tai buvo tamsią odą išsaugoję medžiotojai ir rinkėjai iš Afrikos, Anatolijos žemdirbiai ir šviesesnę odą turintys Jamnajos stepių klajokliai iš Ukrainos lygumų. Vitamino D poreikį lėmė jų odos spalva.

Šviesi oda padėjo geriau išnaudoti saulės UV spindulius vitaminui D susintetinti. Greičiausiai dėl to jų imunitetas buvo stipresnis ir padėdavo išgyventi šaltas žiemas.

Mokslininkai atliko du vitamino D tyrimus, kurie parodė, kad vitamino D įsisavinimo skirtumai egzistuoja.

Mokslininkai savo tiriamuosius suskirstė į tris grupes: stipriai reaguojančius, vidutiniškai reaguojančius ir silpnai reaguojančius. Vitamino D kiekis tiriamųjų kraujyje nebūtinai parodė jų organizmo reakciją į vitaminą D. Būtent tada paaiškėjo genų ir odos tipo vaidmuo.

Tyrėjai sukūrė specialią diagnostikos priemonę, padedančią išmatuoti, kaip stipriai žmogaus organizmas reaguoja į vitaminą D.

Pavyko nustatyti, kad 25 % tiriamųjų reakcija į vitaminą D buvo silpna. Norint susilygiuoti su geriau reaguojančiais asmenimis, tam ketvirtadaliui tiriamųjų reikėjo suvartoti daugiau tiriamosios maistinės medžiagos.

Ši nauja informacija apie vitaminą D gali tapti iššūkiu visuotinai naudojamoms rekomendacijoms dėl vitamino D vartojimo patarimų žmonėms.

Kadangi kai kurie žmonės į šią maistinę medžiagą reaguoja ne itin gerai, laikydamiesi įprastų rekomendacijų jie gali įsisavinti jos per mažai. Šia rekomendacija turėtų būti užtikrinta, kad daugelis žmonių suvartotų pakankamai vitamino D jų organizmo poreikiams patenkinti.

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)