Spausdinti šį puslapį

Ukmergiškio gėlyne – tūkstančiai kardelių

Gedimino Nemunaičio nuotr. A. Šuminskas labiausiai džiaugiasi senomis kardelių veislėmis. Gedimino Nemunaičio nuotr. A. Šuminskas labiausiai džiaugiasi senomis kardelių veislėmis.

Že­mės ūkio ir in­fra­struk­tū­ros sky­rius Uk­mer­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė­je ru­de­niop tam­pa iš­skir­ti­niu – pro ko­ri­do­riu­je pa­merk­tas di­džiu­les įvai­rias­pal­vių kar­de­lių puokš­tes sun­ku pra­ei­ti abe­jin­gai. Nuo­sta­bio­mis gė­lė­mis jau dau­ge­lį me­tų tra­di­ciš­kai džiu­gi­na jų ko­le­ga Al­gi­man­tas Šu­mins­kas.

Šu­mins­kas kar­de­lių au­gi­ni­mu su­si­do­mė­jo be­veik prieš ket­vir­tį am­žiaus. Ap­si­lan­kęs Vil­niaus spor­to rū­muo­se su­reng­to­je kar­de­lių pa­ro­do­je, su­si­ža­vė­jo šia eks­po­zi­ci­ja.

„Jū­ra spal­vų, be­ga­lė veis­lių. Pa­li­ko la­bai di­de­lį įspū­dį“, – pri­si­me­na pa­šne­ko­vas, nuo to lai­ko taip ir ne­be­nu­si­ra­mi­nęs – taip jam tų gė­lių rei­kė­jo. Tuo­met nu­vy­kęs į Ry­gą ir pri­si­pir­kęs kar­de­lių gum­bas­vo­gū­nių. Mat tuo me­tu lat­viai gė­lių au­gi­ni­mu, nau­jų veis­lių iš­ve­di­mu la­biau gar­sė­jo už lie­tu­vius. Čia vyk­da­vo di­de­lės pa­ro­dos. 

„Pir­kau ta­da apie pen­kias­de­šimt rū­šių. Vi­sos spal­vos at­ro­dė gra­žios ir ne­pa­kar­to­ja­mos. Ėmiau ne­si­rink­da­mas vi­są pa­le­tę – nuo bal­tos iki juo­dos. Pir­mo­ji ma­no įsi­gy­to­ji ko­lek­ci­ja mar­ga ir dy­džių įvai­ro­ve. Jo­je – nuo mi­nia­tiū­ri­nio iki gi­gan­tiš­ko“, – pa­sa­ko­ja Al­gi­man­tas.  

Anks­čiau kar­de­liams jis bu­vo pa­sky­ręs so­dų ben­dri­jos skly­pą, ta­čiau kai jie ten ne­be­til­po, gė­ly­ną „per­kraus­tė“ į Vi­diš­kių se­niū­ni­jo­je, Pad­ba­riš­kių kai­me, iš se­ne­lių pa­vel­dė­tą so­dy­bą.

Gla­dia­to­rių gė­lė

Dau­ge­liui kar­de­liai aso­ci­juo­ja­si su Rug­sė­jo 1-ąja – jų puokš­tė­mis ne­ši­ni į mo­kyk­las ren­ka­si mo­ki­niai. Kar­de­liai ta­pa­ti­na­mi su lie­tu­viš­ku dar­že­liu.

Ta­čiau, pa­sak jų au­gin­to­jo, be rei­ka­lo. Mat mū­sų ša­ly­je kar­de­liai pa­pli­to vos prieš pus­šim­tį me­tų. Su se­no­vi­niu lie­tu­viš­ku rū­tų dar­že­liu jie nie­ko ben­dro ne­tu­ri.

Už­tat šios gė­lės bu­vo ži­no­mos dar se­no­vės Ro­mo­je – jų puokš­tės į are­ną bū­da­vo mė­to­mos ko­vą lai­mė­ju­siam gla­dia­to­riui. Šią bu­vu­sią pa­skir­tį at­spin­di ir lo­ty­niš­kas kar­de­lio pa­va­di­ni­mas – gla­dio­lus. Šne­ka­mo­jo­je kal­bo­je kar­de­lis gla­dio­le va­di­na­mas. 

Ko­lek­cio­nuo­ja se­ną­sias veis­les

Šu­mins­kas sa­ve va­di­na mė­gė­ju ir tik­rai ne­si­ly­gi­na su pro­fe­sio­na­liais kar­de­lių au­gin­to­jais. Nors pri­si­pa­žįs­ta – kaž­ka­da šis ho­bis bu­vo ta­pęs šio­kiu to­kiu ver­sliu­ku.

„Bu­vo lai­kai, kuo­met gė­ly­nui skir­da­vau kur kas dau­giau lai­ko. Par­duo­da­vau žie­dus, gum­bas­vo­gū­nius. No­rė­jo­si, kad pa­čios gė­lės kaž­kiek kom­pen­suo­tų vi­sas iš­lai­das. Prieš de­šimt­me­tį daug pri­si­dė­jo žmo­na Bi­ru­tė, vai­kai Si­mas ir Eg­lė. Gal šiek tiek ir pri­si­dur­da­vom prie al­gos, jau­nes­ni bu­vom, dau­giau rei­kė­jo“, – pa­sa­ko­ja gė­li­nin­kas.

Jo ko­lek­ci­ją ga­li­ma drą­siai va­din­ti iš­skir­ti­ne. Pa­sak gė­li­nin­ko, jos pa­grin­das – veis­lės, iš­ves­tos prieš 40 ar dau­giau me­tų.

Pri­si­pa­žįs­ta, kad se­no­viš­kų veis­lių žie­dai jam at­ro­do kaž­ko­kie tik­res­ni. Be to, žmo­gus už­si­brė­žė iš­skir­ti­nį tiks­lą – iš­lai­ky­ti se­nų­jų veis­lių kar­de­lius.

Me­tai iš me­tų iš­ka­sa­mi, per­žiem sau­go­ja­mi ir pa­va­sa­rį vėl į dir­vą kruopš­čiai su­kai­šo­mi ži­no­mų lie­tu­vių se­lek­ci­nin­kų Pet­ro Bal­či­ko­nio, Se­mio­no Ei­cher-Lor­kos iš­ves­tos veis­lės.

Ir pats A. Šu­mins­kas, ir į jo gė­ly­ną pa­si­dai­ry­ti at­vy­kę ko­le­gos gė­li­nin­kai įver­ti­na ru­sų se­lek­ci­nin­ko Bo­ri­so Gro­mo­vo, lat­vių, ame­ri­kie­čių iš­ves­tas veis­les.

Apie kiek­vie­ną veis­lę pa­šne­ko­vas ga­li pa­sa­ko­ti is­to­ri­ją – kas ir ka­da iš­ve­dė, kaip at­si­ra­do gė­ly­ne, kuo ypa­tin­ga.

Kar­tais ži­no­mos veis­lės nu­ste­bi­na siur­pri­zu. Taip nu­ti­ko su Lat­vi­jo­je, iš gat­vės pre­kei­vės, pre­kia­vu­sios ša­lia liu­te­ro­nų baž­ny­čios, įsi­gy­ta veis­le „Na­za­reth“. Ke­le­tą me­tų viens­pal­viais žie­dais žy­dė­jęs kar­de­lis vie­ną­kart ėmė ir at­vė­rė ant sa­vo žied­la­pių „stig­mas“. Taip Al­gi­man­tas va­di­na ryš­kias dė­mes, apie ku­rias iki tol ne­įta­rė. Pa­si­ro­do, sim­bo­liš­kas au­ga­lo pa­va­di­ni­mas ir net įsi­gi­ji­mo vie­ta, sa­vy slė­pė pa­slap­tį.

„Man par­da­vė­ja ban­dė kaž­ką pa­aiš­kin­ti lat­viš­kai, bet aš ne­su­pra­tau. Ma­tyt, apie šią kar­de­lio sa­vy­bę ir no­rė­jo pa­pa­sa­ko­ti“, – svars­to uk­mer­giš­kis.

Re­zul­ta­tus per­lei­džia bi­tėms

Ne­ven­gia ir pats uk­mer­giš­kis pa­eks­pe­ri­men­tuo­ti su nau­jo­mis veis­lė­mis. Ne­nu­pjau­na per­žy­dė­ju­sių žie­dy­nų, o su­rin­kęs sėk­las so­di­na į at­ski­rus dai­gy­nė­lius. Pri­si­pa­žįs­ta, kad po ke­le­rių me­tų re­zul­ta­tą pa­ma­čius ap­ima ma­lo­nus džiaugs­mas.

„Nors tiek to ma­no ir in­dė­lio – vi­są dar­bą pa­da­ro iš kai­my­no so­dy­bos at­le­kian­čios bi­tu­tės. Tai jos žie­dus ap­dul­ki­na ir veis­les su­kryž­mi­na“, – aiš­ki­na pa­šne­ko­vas.

Ro­do „nau­jo­kus“, jo skly­pe at­si­ra­du­sius na­tū­ra­lios se­lek­ci­jos bū­du. Ta­čiau šių nau­jų veis­lių nė­ra už­re­gist­ra­vęs. Sa­ko, kad tą lai­ką, ku­rį tu­rė­tų pa­au­ko­ti vi­so­kiems for­ma­lu­mams, ge­riau jau pra­leis­ti kar­de­lių lau­ke.

Ma­dų ne­si­vai­ko...

Ko­kie žie­dy­nai ma­din­giau­si šiuo me­tu? Pa­si­ro­do, da­bar „ma­din­giau­si“ kar­de­liai gof­ruo­tais ir kiek asi­met­riš­kai at­ro­dan­čiais žie­dy­nais. Sten­gia­ma­si iš­ves­ti vie­nu me­tu žie­dy­ne žy­din­čių dau­giau nei de­vy­nių žie­dų veis­les, kve­pian­čiais žie­dais kar­de­lius. Vie­nu me­tu bu­vo la­bai ma­din­gos pas­te­li­nės kar­de­lių spal­vos. Ta­čiau Al­gi­man­tas tei­gia, kad vai­ky­ma­sis nau­jų­jų kar­de­lių ma­dų – tik­rai ne jam.

...eko­lo­gi­ja svar­biau

Šu­mins­kas sa­vo kar­de­lius va­di­na eko­lo­giš­kais. Gar­siai su­abe­jo­jus šios sa­vy­bės nau­da, tu­ri sva­rių ar­gu­men­tų pa­prieš­ta­rau­ti.

„Ar pa­ste­bė­jo­te, kad puokš­tę olan­diš­kų ar ko­kių ki­tų pirk­ti­nių gė­lių pa­si­sta­čius jos sa­vai­čių sa­vai­tes ne­vys­ta? Dėl to, kad jų „gy­ve­ni­mas“ pail­gi­na­mas im­preg­nuo­jant vi­so­kiais purš­ka­lais. Sa­vo ap­lin­ko­je to­kių gė­lių pa­si­mer­kę, nuo­lat su che­mi­ka­lais tu­ri­me kon­tak­tą“, – aiš­ki­na pa­šne­ko­vas.

Nors kar­de­lių val­gy­ti nė­ra ban­dęs, skai­tė, jog jų žie­dai nau­do­ja­mi kai ku­rių ša­lių vir­tu­vė­se. Ir nie­ko čia keis­ta – juk kai ku­rios gė­lės – vie­na­die­nės, chri­zan­te­mos, be­go­ni­jos bu­vo su­kul­tū­rin­tos, pra­dė­tos au­gin­ti bū­tent mais­tui... 

Sa­vo au­ga­lų uk­mer­giš­kis che­mi­ka­lais „ne­kan­ki­na“. Jie au­ga be­veik na­tū­ra­lio­mis są­ly­go­mis – net saus­ros me­tu jų ne­lais­tė, nes kar­de­liai – sub­tro­pi­kų au­ga­lai ir tu­ri šios kli­ma­to juos­tos au­ga­lams bū­din­gą sa­vy­bę – drėg­mę iš oro re­zor­buo­ja per la­pus.

Ta­čiau juk kar­de­lius puo­la vi­so­kie ken­kė­jai, li­gos? Pa­si­ro­do, gė­li­nin­kas sten­gia­si kuo pa­lan­kes­nes są­ly­gas su­da­ry­ti jų gum­bas­vo­gū­niams žie­mą. Lai­ko sau­sai ir ne aukš­tes­nė­je kaip 8 laips­nių tem­pe­ra­tū­ro­je. Ži­no­ma, pra­ra­di­mų ne­iš­ven­gia. Nors kai ku­rių veis­lių la­bai gai­la, va­di­na tai na­tū­ra­lia at­ran­ka.

Žie­dus do­va­no­ja

Kiek svo­gū­nė­lių kiek­vie­ną ru­de­nį ten­ka iš­kas­ti iš že­mės? Gė­li­nin­kas pas­ta­rai­siais me­tais jų iš­ka­sa apie 5–8 tūks­tan­čius.

O kur gi ke­liau­ja tūks­tan­čiai kar­de­lių žie­dų? „Iš­da­li­nu. Drau­gams, pa­žįs­ta­miems, ko­le­goms. Dar gi­mi­nėms, jei ne­pa­mirš­ta at­va­žiuo­ti“, – šyp­so­si pa­šne­ko­vas.

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Susiję įrašai (pagal žymę)