Policija – tai svajonė ar lemtis?
Dovilė Vitkauskaitė: Tai mano svajonė. Tiek aš, tiek mano artimieji ir draugai kitaip manęs neišsivaizdavo – tik policijos pareigūne. Deja, man nepavyko įstoti į išsvajotą specialybę. Mykolo Riomerio universitete baigiau teisės bakalauro studijas. O sužinojusi apie galimybę baigti įvadinius policijos kursus, iškarto pristačiau dokumentus. Savęs neišsivaizduoju jokioje kitoje veikloje. Nemėgstu kabinetinio darbo, gebu šaltai vertinti situaciją, tad patinka veiksmas, greitas reagavimas.
Lina Kuosaitė: Galbūt tiek svajonė, tiek ir lemtis. Jau nuo pat mažų vaikystės dienų žavėjo uniformuoti pareigūnai, jaučiau jiems pagarbą. Ši profesija taip pat traukė galimybe padėti. O kadangi esu labai užsispyrusi, tad nutariau pasiekti tai, kuo pati džiaugčiausi. Todėl dabar esu pareigūnų gretose. Jau studijuodama supratau, kad norint tapti policijos pareigūne – neužtenka gražiai atrodyti. Teko daug stengtis - tiek fiziškai, tiek protiškai, daug įveikti...
Titas Paknys: Apie policijos profesiją aš galvojau dar sėdėdamas mokyklos suole. Galbūt pačią didžiausią įtaką mano pasirinktai profesijai padarė tėvai – abu buvo policijos pareigūnai. Aš jau būdamas paaugliu šiek tiek mačiau policijos darbo specifiką iš arčiau. Tai manęs neišgąsdino, o tik dar labiau traukė. Taigi, baigęs mokyklą, nusprendžiau įgyti teisininko išsilavinimą, kuris man suteikė galimybę tapti policijos pareigūnu.
Pirmoji pažintis su darbu, su Ukmergės RPK kolektyvu?
Dovilė Vitkauskaitė: Praktiką atlikau Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinėje. Aptarnavome Vilniaus rajono teritoriją. Buvo daug veiksmo, ir tai mane žavėjo! Keltas įsimintinų įvykių buvo tarsi „krikštas“. Sykį teko su partneriu važiuoti pas asmenį, kuris norėjo nusižudyti. Likusi su juo viena patalpoje, pastebėjau, kad jis vėl siekia peilio – tuomet tiesiog nieko negalvodama reagavau, ir peilis netrukus buvo mano rankoje. Antras įsimintinas įvykis buvo kuomet nuvykome raminti šeimyninio konflikto. Agresyvus vaikinas puolė kolegą, šis paliepė kviesti pastiprinimą, tačiau pakako mano panaudoto dujų balionėlio. Aršiai nusiteikusius vaikiną ir jo tėvą sulaikėme dviese.
Na, o į darbą Ukmergės rajono policijos komisariate, prisipažinsiu, pirmą savaitę ėjau su baime. Tačiau pritapau labai greitai, visi geranoriškai padėjo, suradau daug draugų.
Lina Kuosaitė: Labai džiaugiuosi, kad kolektyvas mane priėmė, yra visuomet pasiruošę padėti, nepaisant daugybės mano klausimų. Visuomet žinau, kad jei prašysiu pagalbos – mano nosytė neatsitrenks į kolegų duris. Praktikos metu teko patruliuoti. Iš tikrųjų patyriau nemažai, nors tai tebuvo tik trys mėnesiai, per tą laiką spėjau pajausti ir baimės, patirti daug juoko (žinia su kokias piliečiais patruliams dažniausiai tenka dirbti). O kol kas mano visos darbo dienos yra įsimintinos, kadangi kasdien sužinau vis kažką naujo, vis kažko išmokstu.
Titas Paknys: Pirmosiomis darbo dienomis man teko patruliuoti Vilniaus rajono apylinkėse - patyriau įvairių nutikimų. Ukmergės r. PK pirmiausia į akis krenta tai, kad čia sudarytos labai geros darbo sąlygos - erdvūs kabinetai, įrengta sporto salė bei šaudykla. Ukmergės rajono komisariato kolektyvą bent šiek tiek pažįstu jau iš anksčiau - šaunūs, geranoriški kolegos. Be to, labai aktyvūs įvairiuose sporto renginiuose – o tai man labai patinka, kadangi pats mėgstu įvairias sporto šakas.
Po 10 metų...
Dovilė Vitkauskaitė: Tiesiog noriu viską praeiti, nes galvoju, kad tikras policijos pareigūnas turi žinoti visą policijos darbo „virtuvę“. Jau patyriau, koks darbas areštinėje. Per tuos mėnesius supratau, kad tai sunku ir visiškai nemotyvuoja – labiausiai trūksta veiksmo ir protinio darbo. Priešaky 25-eri metai – tad laiko patirti visus darbo barus turiu.
Lina Kuosaitė: Ooo vaikyti! Apie ateities svajones, kad ir mažytes, neprasitarsiu garsiai, nes jos pildosi tik tyliai.
Titas Paknys: Mano kredo - ,,Pasiimk iš gyvenimo viską, ką pajėgi, nes kitaip - jis iš tavęs viską pasiims‘‘.
