Uk­mer­giš­kei Lau­rai Bu­la­to­vie­nei 34-eri. Ta­čiau ji jau yra sep­ty­nių vai­kų ma­ma.

Pa­ti kai­me pen­kių vai­kų šei­mo­je už­au­gu­si mo­te­ris sa­ko ma­čiu­si daug var­go, to­dėl da­bar­ti­nių pro­ble­mų dėl itin ankš­to būs­to ne­dra­ma­ti­zuo­ja. Vis dėl­to su­pran­ta, kad la­bai grei­tai vie­na­me kam­ba­riu­ke tie­siog ne­be­iš­si­teks. Jau da­bar tai pa­da­ry­ti – be ga­lo sun­ku.

Au­gi­na 7 vai­kus

Lau­ros ir jos drau­go jau­nes­nių­jų vai­kų tė­čio Vy­tau­to šei­mo­je vy­riau­sia – Ak­vi­lė. Jai 14 me­tų, Man­tui – 10, Eg­lei – 11. No­jus ir Be­nas – dvy­niai. Jiems 5-eri, Ka­mi­lei – 4-eri. Kai ap­si­lan­kė­me šei­mo­je, vy­res­nie­ji kvie­tė vi­dun – į vie­nin­te­lį kam­ba­riu­ką.

Vie­nas per ki­tą vai­kai pa­sa­ko­jo kaž­ką pa­ro­dy­sian­tys. O tas pa­ro­dy­mas – šei­mos jau­nė­lis Nag­lis. Ber­niu­kui vie­ne­ri, tad ma­ma apie dar­bą kol kas gal­vo­ti dar ne­ga­li – ji šei­mi­nin­kau­ja na­muo­se.

Lau­ra pa­sa­ko­jo, kad ji dir­bo la­bai se­niai – iki vai­kų gi­mi­mo. Pas­ku­ti­nius ke­tu­rio­li­ka me­tų mo­ters dar­bas – bū­ti ma­ma.

Su pir­muo­ju vy­ru mo­te­ris iš­si­sky­rė. Sa­ko gė­ręs, muš­da­vęs ją, gy­ve­ni­mas su juo bu­vo vir­tęs pra­ga­ru.

Į lo­vas – po tris

Ke­tu­rių jau­nes­nių­jų tė­tis Vy­tau­tas pa­gal­bi­niu dar­bi­nin­ku dir­ba me­die­nos įmo­nė­je. Šiuo me­tu po­ra gy­ve­na jo ma­mos bu­tu­ke – tai ne­di­de­lė da­lis me­di­nio na­mo Vy­tau­to gat­vė­je. Čia yra vir­tu­vė­le pa­vers­tas mik­ro­sko­pi­nis ko­ri­do­riu­kas, tu­a­le­tas ir vie­nin­te­lis ke­lio­li­kos kvad­ra­ti­nių met­rų kam­ba­rė­lis.

Mau­dy­tis šei­ma va­žiuo­ja pas sa­vo ar­ti­muo­sius, gy­ve­nan­čius kai­me ir tu­rin­čius pir­tį. Ma­žuo­sius prau­sia vo­ne­lė­je kam­ba­ry­je.

Kaip at­ro­do to­kia ankš­ta pa­tal­pa va­ka­re, kai rei­kia ruoš­tis mie­gui? Sep­ty­nių vai­kų ma­ma pa­sa­ko­ja, kad tuo­met kam­ba­ry­je ne­lie­ka vie­tos, ku­rio­je kas nors ne­mie­go­tų. Ma­žie­ji lo­vo­se kol kas su­tel­pa po tris. Jau­nė­liui lo­ve­lei vie­tos ne­bė­ra – jis mie­ga su tė­vais.

Vai­kai – di­džiau­sias tur­tas

Ne­pai­sant ši­to­kio ankš­tu­mo Lau­ra su­ge­ba džiaug­tis gy­ve­ni­mu. Jai jos at­ža­los – pats di­džiau­sias tur­tas. Pri­pra­tu­si gy­ven­ti tau­piai ti­ki­na, kad jų šei­ma nei ba­dau­ja, nei skurs­ta. Pa­ja­mos – kuk­li vy­ro al­ga, so­cia­li­nės pa­šal­pos ir vy­riau­sios duk­ros ne­įga­lu­mo pi­ni­gė­liai. Mer­gai­tė tu­ri rim­tų svei­ka­tos pro­ble­mų. Kol kas vie­nos bran­giau­siai kai­nuo­jan­čių, ne­kom­pen­suo­ja­mų yra re­gė­ji­mo bė­dos. Nau­ji aki­nu­kai kai­na­vo 80 eu­rų. Ma­ma už gal­vos ima­si – mil­ži­niš­ki pi­ni­gai jų šei­mai. Ta­čiau ži­no – iš­si­mo­kės, at­si­skai­tys. Ki­taip ir bū­ti ne­ga­li.

Tik­ras iš­šū­kis tam­pa moks­lo me­tų pra­džia, kuo­met rei­kia su­pirk­ti vai­kams mo­kyk­los reik­me­nis, vi­sus ap­au­ti ir ap­reng­ti, ar kai pra­si­de­da eks­kur­si­jos. Ta­čiau dau­gia­vai­kė ma­ma nie­ka­da ne­sa­ko sa­vo at­ža­loms „ne“ ir sten­gia­si, kad jos vai­kai ne­si­jaus­tų nu­skriaus­ti.

Džio­vyk­la – kam­ba­ry­je

Pri­pa­žįs­ta – su moks­lais vy­res­nie­siems la­bai ge­rai ne­si­se­ka. O ir na­mų dar­bų pa­ruoš­ti ga­li­my­bių nė­ra. Juk vai­kų bū­rys, o sta­las – vie­nas. Vie­nas ir kom­piu­te­ris, ku­rio tie­siog pri­va­lo už­tek­ti vi­siems.

Sa­vo vai­kams tė­vai sten­gia­si su­teik­ti kuo dau­giau džiaugs­mo – šią va­sa­rą vy­ko į Kau­no zo­o­lo­gi­jos so­dą, o per kiek­vie­ną gim­ta­die­nį ren­gia šven­tę su tor­tu. Rug­pjū­tis, rug­sė­jis ir spa­lis gau­sio­je šei­mo­je – gim­ta­die­nių me­tas.

Lau­ra pa­sa­ko­jo, jog gelbs­ti dė­vė­tų dra­bu­žių par­duo­tu­vės – su­ge­ba vai­kus iš­leis­ti tvar­kin­gus. Tie­sa, rū­bų skal­bi­mas ma­mai – ne­leng­va už­duo­tis. Tiks­liau – jų iš­džio­vi­ni­mas šal­tuo­ju me­tų lai­ku. Va­sa­rą – vis­kas ge­rai – tu­ri au­to­ma­ti­nę skal­byk­lę, iš­ne­ša skal­bi­nius džiau­ti į lau­ką, par­ne­ša šva­rius ir kve­pian­čius. Ta­čiau ru­de­nį ir žie­mą dra­bu­žių džio­vi­ni­mas – la­bai sun­ki už­duo­tis. Lau­ra ap­gai­les­tau­ja – ten­ka tai da­ry­ti tie­siog kam­ba­ry­je, juk bu­te­ly­je nė­ra net vo­nios pa­tal­pos.

Pus­ry­čiams – trys ba­to­nai

Kaip at­ro­do to­kios gau­sios šei­my­nos pus­ry­čiai? „Pa­vyz­džiui, ry­toj – šeš­ta­die­nis, pus­ry­čiam su­muš­ti­niams rei­kės tri­jų ba­to­nų – jau nuo sep­tin­tos ry­to ma­žie­ji no­rės už­kąs­ti“, – pa­sa­ko­jo ma­ma.

Lau­ra dė­kin­ga mo­čiu­tėms, ku­rios kaip ga­lė­da­mos pa­de­da jų šei­mai bul­vė­mis, dar­žo­vė­mis. Tai tik­ra pa­spir­tis.

Gal gelbs­ti­si ir pa­sko­lo­mis? Tik­rai ne. „Pa­si­sko­lin­si, pa­im­si grei­tą­jį kre­di­tą ir pra­pul­si“, – lo­giš­kai si­tu­a­ci­ją ver­ti­na ir pa­na­šių pa­gun­dų kra­to­si dau­gia­vai­kė šei­ma.

Lau­ra džiau­gia­si tu­rin­ti ge­rą drau­gę: Ri­ta pa­bū­na su vai­kais, kai jai pa­čiai ten­ka su­tvar­ky­ti rei­ka­lus.

Iš vie­no kam­ba­rio iš­au­go

Apie nuo­sa­vą būs­tą po­ra net sva­jo­ti ne­ga­li. Juk bū­rys vai­kų, o pa­ja­mos – tik pra­gy­ve­ni­mui. Lie­ka vie­nin­te­lė iš­ei­tis – vil­tis gau­ti so­cia­li­nį būs­tą. Ta­čiau, pa­sak Lau­ros, sa­vi­val­dy­bė yra pa­siū­liu­si tik būs­tą ato­kia­me Uk­mer­gės ra­jo­no kai­me.

„Pa­siū­lė Vai­va­diš­ky­je. Kur aš ten dė­siuos su sep­ty­niais vai­kais, pra­pul­siu“, – sa­ko mo­te­ris.

Vis dėl­to tu­rin­ti vil­tį, kad kaip nors būs­to pro­ble­ma iš­si­spręs, gal sa­vi­val­dy­bė pa­gel­bės, o gal šei­mai būs­tą su­tik­tų iš­nuo­mo­ti ge­ri žmo­nės... Lau­ros te­le­fo­nas 8 646 46422.