Ekspozicijoje – iš liepos drožtos verpstės, pjaustymo lentelės, suvenyrinės dėžutės – daugiau kaip 20 originalių, šiluma ir namų jaukumu dvelkiančių gaminių.
Labiausiai stebina tai, jog šių darbų autorė – mergaitė, kuriai gruodžio 29 dieną sukako vos 16 metų. Todėl ir į parodos atidarymą susirinko itin gausus būrys svečių – buvę ir dabartiniai Deimantės pedagogai, klasės draugai, artimieji.
Antano Smetonos gimnazijos direktorius Adolfas Girdžiūna prisipažino nuoširdžiai nustebęs, kai Deimantė jam įteikė pakvietimą į šį renginį, mat tik šiais mokslo metais į gimnaziją atėjusi mergaitė iki tol mokėsi „Šilo“ pagrindinėje mokykloje ir apie jos talentus direktorius dar nebuvo spėjęs išgirsti. Direktorius įsitikinęs, jo jauni, kūrybingi, savo darbais puošiantys mūsų kasdienybę žmonės labiausiai ir reikalingi Lietuvai. Jam pritarė ir dabartinis Deimantės klasės auklėtojas Laimonas Latvys, džiaugdamasis, kad į jo klasę atėjo gabi, išradinga moksleivė.
Buvusi klasės auklėtoja „Šilo“ mokykloje Laimutė Nugarienė pasakojo, jog gabi, viskuo besidominti, aktyvi moksleivė dalyvaudavo įvairiuose renginiuose, olimpiadose, konkursuose, buvo mokytojų pagalbininkė pamokose.
O pačios Deimantės didžiausiu pagalbininku ir autoritetu tapo technologijų būrelio vadovas mokytojas Arūnas Kvietkauskas, kurio dėka ir ėmė skleistis būsimosios medžio drožėjos talentas.
Mokytojas prisimena: jau pirmasis Deimantės drožinėtas kūrinys aštuntoje klasėje draugų buvo sutiktas garsiu ošimu. Ornamentai išsiskyrė savo originaliu braižu, fantazija, o jaunoji kūrėja stebino beribe kantrybe, darbštumu, išmone. Ji lankė medžio darbų būrelį, o vasaros atostogų metu drožinėjo namuose. Deimantės darbais grožėjosi mokyklos bendruomenė, stebėjosi draugai, žavėjosi artimieji.
Meniškos prigimties mergaitė nuo mažens išsiskyrė kūrybiniais gebėjimais. Vėrė karoliukus, vėlė vilną, pynė apyrankes, išbandė keramiką ir piešimą. O kai pamėgino drožinėti medį, kaip pati sako, ėmė ir užsikabino... Ir dabar ji kiekvieną savaitę sugrįžta į buvusios mokyklos technologijų kabinetą su naujomis kūrybinėmis idėjomis.
Tyli, santūri, labiau dirbti nei kalbėti mėgstanti moksleivė prasitaria, jog dėl atkaklaus būdo, kantrybės, matyt, „kalta“ jos tautybė – Deimantė turi ir slaviško kraujo, kurį paveldėjo iš mamos Ijos. Tik pavydėti jai galima ir šeimos – keturių brolių ir sesers. Igoris, Vasilijus, dvynukai Artūras ir Martynas, Gintarė – apie Deimantės artimuosius renginio metu su šypsena pasakojo mergaitės močiutė, ukmergiškė veterinarijos gydytoja Onutė Aukštuolienė.
Pasak močiutės, „prie meno“ – ir Deimantės senelis Albertas, kurio profesija – skardininkas, ir pedagogė teta Vilma, ir pati mama Ija, besidominti floristika, o Deimantės sesuo Gintarė mėgsta piešimą ir taip pat svajoja surengti parodą, kurioje eksponuotų savo pieštus Ukmergėje kursuojančius miesto autobusus...
Išvydęs Deimantės drožinius, ukmergiškis skulptorius, Liongino Šepkos premijos laureatas Valentas Butkus buvo sužavėtas. „Tiesiog nuostabu“, – sakė jis linkėdamas, kad jaunosios kūrėjos darbai, gražiai „susibėgę“ į pirmąją parodą, džiugintų ne tik ukmergiškius, o ateityje šią ekspoziciją nuolat papildytų nauji talentingos autorės sumanymai.
Renginio metu koncertavo Antano Smetonos gimnazijos jaunieji atlikėjai Liveta Martinonytė ir Egidijus Gelūnas. Deimantei Aukštuolytei dovanų buvo įteiktas Vlado Šlaito viešosios bibliotekos skaitytojo pažymėjimas, kuriuo ji galės naudotis visose Lietuvos bibliotekose.
Rasa GRIŠKEVIČIENĖ
