Šie metai Nijolei Pociūnienei – jubiliejiniai. Sukako 35-eri, kai ji surengė savo pirmąją kūrybos darbų parodą, 30 metų, kai ji – Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė, o liepos mėnesį kolegos, bičiuliai, artimieji ją sveikino  60-ojo gyvenimo jubiliejaus proga. Yra dar viena graži sukaktis: prabėgo lygiai 10 metų nuo pirmosios personalinės parodos, surengtos Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje.

Tąsyk, prieš dešimtmetį, Kraštotyros skaitykla sunkiai talpino Nijolės pinikus – iš lino siūlų gijų surištus, iš mazgelių sumegztus rankdarbius: vyriškus kaklaraiščius, servetėles ir takelius, diržus, dekoratyvines juostas, skirtas drabužių, audeklo ar interjero detalių papuošimui, gaubtus šviestuvams, pano. Tuo metu bibliotekoje viešėjęs Rusijos Federacijos ambasados Lietuvoje ambasadorius Borisas Cepovas, sužavėtas parodos eksponatų, namo išvyko pasidabinęs lietuviško lino kaklaraiščiu – autorės dovana.

Šį kartą Nijolės Pociūnienės pinikai įsikūrė Mažojoje galerijoje, tarp gėlių žiedų, kuriuos moteris myli ir puoselėja ne mažiau už lino gijas.

Meilę gamtos spalvoms ir viskam, kas joje slypi, ji nešasi savyje nuo pat vaikystės, prabėgusios gimtajame Šimaičių kaime Žemaitkiemio seniūnijoje, netoli Berzgainių piliakalnio. Ir šiandieną jai sapnuojasi išbraidytos Šlapės upelio pakrantės, balti akmenėliai skaidraus vandens dugne ir geltonos purienos, rūkuose skendintys rytai, kai išgindavo į ganyklą aveles ir karves.

Rūpestingai prižiūrima, ne kartą gražiausia pripažinta tėvų sodyba skendėjo gėlėse, viskas čia buvo pastatyta, įrengta, išpuošta itin nagingo tėčio Prano Piragio ir šeimynos rankomis.

Šitą grožį Nijolė stengiasi kurti ir savo sodyboje Ukmergėje, Klaipėdos gatvėje. Džiaugiasi, kad darbštūs, rūpestingi, geri užaugo ir abu sūnūs Ramūnas ir Andrius, padovanoję jai tris anūkėles – Agnę, Aistę ir Odetą. Jie mielai talkina mamai ir ši, kaip pati pripažįsta, vis dažniau paklauso jų patarimų tvarkant namus, kiemo aplinką, pripažindama jaunųjų išmintį ir pranašumą.

O štai rišdama, pindama, megzdama siūlų mazgelius, ji jaučiasi tikra lino gijų karaliene. Pailsi pindama, atsigauna, nuveiktus ir būsimus darbus apmąsto, pasvajoja, kaip kitą pavasarį tvarkys vieną ar kitą kiemo kampelį, mintyse naujus pinikų raštus kuria. Kiekviena siūlų kilputė, mazgelis, pynė supinta, sumegzta nepailstančiais jos pirštais. Jokių pagalbinių priemonių tam nėra. Pina tuos darbelius kasdien kaip ir savo ilgą, šviesią kasą, gražiai permestą per petį.

Kadaise už savo surištą darbą – dekoratyvinį pano – N. Pociūnienė pelnė laureatės medalį Maskvoje, liaudies ūkio pasiekimų parodoje. Eksponuoti įvairiuose Lietuvos miestuose, jos pinikai kaip įprasta iškeliauja į draugų, parodos svečių namus, papuošia muziejų ekspozicijas. Džiaugiasi jubiliejaus proga gautais rajono savivaldybės, Tautodailininkų sąjungos apdovanojimais, jos kūrybos įvertinimu.

***

Makrame – tai dekoratyvinių mazgų technika (mazgų rišimas). Šie mezginiai, lietuviškai vadinami pinìkais, yra vienas iš seniausiai žinomų žmonijos išradimų. Teigiama, kad pirmykštis žmogus išmoko rišti mazgus ir nerti tinklus anksčiau, nei išgauti ugnį ar naudoti adatą, kirvį, lanką.

**

Šis sugebėjimas senovėje buvo labai vertinamas ir laikomas giminės turtu, kurio paslaptys buvo pavydžiai saugomos nuo svetimų ir perduodamos iš tėvo sūnui, iš kartos į kartą. Senovėje su mazgais buvo susiję nemaža prietarų ir ritualų. Kulto apeigose žyniai, šamanai ir burtininkai naudojo tam tikrus mazgus ir jų kombinacijas. Magiškomis mazgų galiomis šventai tikėjo senovės graikai ir romėnai. Verta paminėti  vien tik senovės graikų padavimą apie Gordijaus mazgą.

**

Mazgų atvaizdai dažnai aptinkami ant archeologų surastų vazų ir ąsočių liekanų. Tačiau patys gudriausi ir praktiškiausi mazgai išrasti jūrininkų. Burinis laivas buvo neįsivaizduojamas be virvių, kuriomis burės tvirtinamos prie laivo stiebų. Laikui bėgant, moterys perėmė iš savo vyrų jūrininkų meną paprastą virvutę mazgant paversti  žaviu ir naudingu daiktu.

Rasa GRIŠKEVIČIENĖ