Savo pavyzdžiu vaikus auklėję Laimutė ir Raimundas Ušackai jau 60 metų kartu. Gedimino Nemunaičio nuotr. Savo pavyzdžiu vaikus auklėję Laimutė ir Raimundas Ušackai jau 60 metų kartu. Gedimino Nemunaičio nuotr.

Žmogaus sėkmė, karjera priklauso ne tik nuo jo paties, bet ir nuo to, kokioje aplinkoje augo, kokį indėlį įdėjo tėvai. Laimutė ir Raimondas Ušackai, patys perėmę iš tėvų pareigos, patriotizmo, darbštumo pamokas, jas perdavė dviem sūnums, Eugenijui ir Vygaudui – Ukmergės garbės piliečiui, ES ambasadoriui Rusijoje.

Ukmergiškė Laimutė ir anykštėnas Raimundas Ušackai, didžiąją gyvenimo dalį gyvenę ir dirbę Skuode, 1985 metais atsikėlė gyventi į Ukmergę. L. Ušackienė dar dešimtmetį dirbo pradinių klasių mokytoja dabartinėje Jono Basanavičiaus gimnazijoje, o R. Ušackas – metalo konstrukcijų gamyklos vadovu. Poros vaikai jau buvo palikę tėvų namus, dirbo ir siekė karjeros, patys augino vaikus.

Vedė pareiga

R. Ušackas, kilęs iš Skiemonių Anykščių rajone, dešimt metų gyveno Utenos rajone, Bajoriškyje, tėvų dvariuke, kol šeimą išvežė į Sibirą.

Grįžęs iš tremties su tėvais, atsikėlė į Ukmergę, čia ir susipažino su Krikštėnuose mokytojavusia Laimute, kilusia iš Obelių. Iš pradžių dirbo elektriku, mokėsi, dirbo Smėliuose ,,Promkombinate“ inžinieriumi.

Vėliau buvo paskirtas dirbti Skuode. „Viršininkas parodė žemėlapy – pats Lietuvos pakraštys. Nuvažiavau 30-čiai metų. Iš Ukmergės išsivežėm keturių mėnesių Eugenijų, o Vygaudas gimė Skuode“, – prisimena pašnekovas.

Tolimiausias rajonas tiko ir todėl, kad tremtinys. Vylėsi, kad niekas nežinos, darbininkai neprikaišios. 30 metų pradirbo statybose – Statybos remonto organizacijoje – viršininku. Įmonėje apie 100 žmonių: 85 darbuotojai ir 15 tarnautojų.

„Statėme namus, mokyklas. Per karą Skuodas buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus, nebuvo kur gyvent, – pastatėme naują miestą. Ir kai jau buvo likę 5 metai iki pensijos, tresto valdytojas pasiūlė darbą arčiau gimtinės – Ukmergėje, kur turėjo būti statoma metalo konstrukcijų gamykla. Atvažiavau, pastatėm gamyklą, po 5 metų išėjau į pensiją. Dabar pensijauju“, – nestokoja humoro R. Ušackas.

Pasitikėjo vaikais

L. Ušackienė, be tiesioginio mokytojos darbo, turėjo ir daugybę visuomeninių pareigų, buvo profesinės sąjungos pirmininkė. Tad vaikai augo savarankiški.

Nors kieme daug draugų, žinojo, kad reikia ruošti pamokas, laiku pareiti namo. Na, gal tik vyresnysis, Eugenijus, pasiskųsdavo mažėliu tėvams. Mat jis gerokai vyresnis už Vygaudą, jau ir panelės rūpėjo, o jaunėlis sekiodavo paskui brolį.

Netrukus atėjo diskotekų laikai. Vygaudas tapo aistringu diskotekų vedėju. Jokios aparatūros ar šviesų efektų tuo metu nebuvo pirkti, viską reikėjo pasidaryt pačiam. Todėl tėvas, gavęs spalvotų stiklų, parnešdavo vaikams, šie pjaustydavo, jungdavo laidus – gamino „šviesos muziką“. Be to, Vygaudas su draugais grodavo gitaromis. Tėvai visad suprasdavo sūnų pomėgius.

Ar nekėlė jie rūpesčių mokykloje, juk abu lankė tą pačią mokyklą, kurioje pradinių klasių mokytoja dirbo jų mama?

L. Ušackienė sako, kad rūpesčių nebuvo, abu mokėsi gerai, buvo drausmingi. Tik kartą per pamoką gavo laiškelį – skubiai kviečiama istorijos mokytojos dėl Vygaudo elgesio pamokoje: esą jis pataisė mokytoją ir taip pažemino visos klasės akivaizdoje. Mat Vygaudas labai domėjosi istorija, laimėdavo istorijos konkursus, puikiai žinojo netgi visus tuometinės Sovietų sąjungos CK politikus Maskvoje. Kai mokytoja nežinodama, jog vienas jų pasikeitęs, pasakė ne tą pavardę, mokinys ją pataisė...

Visur kartu

Nors sūnūs pamokas ruošdavo savarankiškai, L. Ušackienė sako jaunesnėse klasėse visada kontroliuodavusi, ar išmoko, kaip išmoko.

Tėvas į vaikų mokslus nesikišdavo. Sako: ,,Namuose profesionalę turim, kam iš jos atimti duoną, aš geriau nepakontroliuosiu. Na, įdomumo dėlei pasižiūrėdavau, kaip rašo, kaip uždavinius sprendžia. Dar kartu knygas vartydavom, žiūrėdavom, paskaitydavom.“

Užtat tėvas abu savo sūnus (vėliau ir anūką) išmokė mašiną vairuot. Visa šeima „Moskvičiuku“ važiuodavo grybaut, keliaudavo atostogaut į Šventąją, Latviją ir po Lietuvą. Pusė atostogų – Šventojoje, pusė – kaime, pas tėvus. Čia vaikai taip pat turėdavo pareigų: obuolius surinkt, šieno vežimą pakraut, parvežt. Ir visur, kur bebūtų, – visad kartu su tėvais. Vienų niekur nepalikdavo. „Kad patys išvažiuotume, o vaikus paliktume – niekur, niekad“, – sako šeimos galva. Turėjo kolektyvinį sodą, namuką kartu su vaikais statė. Su staliumi Vygaudas kartu grindis dėjo.

„Laisvės nebuvo“

O kaipgi su pinigais? Gal mama ar vadovu dirbęs tėtis atžaloms pinigų dosnūs buvo?

„Pinigų laisvės nebuvo, – sako R. Ušackas – Duodam pinigų – atsiskaitykit, kur išleidžiat. Nors labai nevaržėm, bet pirkinius visada suderindavom. Svarbu ne nurodinėti, bet išmintingai patarti ir padėti. Mokykloje pietums kiek reikėjo, tiek ir duodavom. Norėjo berniukai juostinio magnetofono. Buvo pasakyta: užsidirbsit – nupirksim“.

Per atostogas vaikus įdarbindavo dažytojais. Dažydami mokyklas užsidirbdavo pinigų. Kartą buvo įdarbinęs melioracijos griovius valyt. „Labai sunkus, varginantis darbas, tačiau Vygaudas pats norėjo – daugiau moka. Bet kai pamačiau, kaip jis vargsta grioviuose, pagailo. Nuvažiavom į Liepoją ir nupirkom tą „magą“, – prisimena R. Ušackas.

Pateisinti pasitikėjimą

„Jei tavim tiki, turi pateisinti pasitikėjimą“, – to mokė vaikus Ušackai.

Vygaudas labai gerai mokėsi, domėjosi istorija, svajojo apie teisės studijas. Baigęs mokyklą, stojo į teisę, tačiau kadangi buvo tremtinio sūnus, į universitetą nepriėmė.

Tėtis pasiūlė pirma eiti į kariuomenę, nes po tarnybos į aukštąsias priimdavo pirmumo tvarka. Atitarnavęs Karagandoje, Vygaudas vėl stojo į teisę. Šįsyk – sėkmingai. Svajonė tapti prokuroru tapo visai reali. Juo labiau kad universitetą baigė puikiai ir būtų pasilikęs dėstyti. Tačiau gavo pasiūlymą – metų stažuotę Danijoje.

Pareigos jausmas vertė grįžti į universitetą, kuris investavo į būsimą dėstytoją, ir atsisakyti dar vieno pasiūlymo – dirbti Briuselyje. Vygaudas net bijojo prasitarti savo vadovams, tačiau šie jau, matyt, įžvelgė būsimojo politiko gabumus ir ne tik kad nedraudė, bet netgi paskatino siekti karjeros toliau.

Tėvų pavyzdžiu

Laimutė ir Raimundas labai džiaugiasi anūkais. Jų – trejetas. Jau turi ir proanūkėlę, dvejų metukų Modestą, pakeliui – antra. Tai vyriausioji anūkė Laura pradžiugino senelius.

Tėvų pavyzdžiu Ušackų vaikai mokė ir savo vaikus: reikia gerbti senelius ir klausyt.

Vygaudo sūnus Raimundas, senelio vardu pavadintas, kur buvęs, kur nebuvęs, aplanko, visad atvažiuoja su gėlių puokšte, kiekvieną vakarą paskambina, papasakoja, ką veikė, praneša, kad jau namie, kad seneliai nesijaudintų. Jis baigė ekonomiką ir politiką Didžiojoje Britanijoje. Dabar Londone studijuoja energetiką. Paula baigė medicininę biologiją, viena iš grupės – su pagyrimu. Labai darbšti,  kaip ir tėtis, neskaičiuoja darbo valandų.

Artimai bendrauja abiejų vaikų šeimos. Sūnaus Eugenijaus  dukra Laura į Ukmergę atvažiuoja iš Panevėžio – tuoj pat skuba ir pas senelius. Jaunėliai grįžę iš užsienio irgi skuba lankyt tėvų, brolio, pusseserės.

Vyresnysis sūnus Eugenijus, daug metų dirbęs vyriausiuoju mechaniku Autotransprto įmonėje, dabar rūpinasi tėvais, nuolat padeda jiems namuose. Jaunesnysis, Vygaudas, rūpinasi senelių sodyba, tiesiog garbina senelių kaimą, rūpinasi atminimo išsaugojimu.

Kaip elgiasi tėvai, jų pavyzdžiu seka ir vaikai. „Dabar patarimų vaikams nebereikia, jie kitokiame pasaulyje gyvena – nebepatarsi, nebepamokysi. Nebent tik ūkio klausimais, kaip ką padaryt reikia“, – sako šeimos galva.

Viskas – nuo tėvų

Kol vaikai skendi savo darbuose, R. Ušackas, kaip tikras šeimos patriarchas, apeina namus, kiemą, kiek leidžia sveikata, pasidarbuoja. Geroji namų dvasia ir rūpintoja – žmona Laimutė. Tai jos puoselėjami gėlynai, sodelis iš visų pusių supa namus.

Šiltnamiuke augina penkiasdešimt pomidorų, bet ir tuos pačius išdalija. Viskas čia darbščiose moters rankose. „Geležinė mano Laima, – šiltai ir meiliai apie žmoną sako R. Ušackas. – Ryto šeštą atsikelia – aštuntą vakare prie televizoriaus atsisėda. Ji – kaimo dukrytė, kai į žemę  rankas sukiša, nusiramina. Ir sodininkų bendrijoje sklypą dirba, ravi, bulvių užsiaugina – jai čia maža vietos. Net supykstam dėl to darbo. Kiti pyksta, kad nedirba, o aš pykstu, kad dirba.“ Liejasi graži, vaizdinga aukštaitiška R. Ušacko kalba.

Dabar Laimutė ir Raimundas kasdien skaito knygas, laikraščius. „Knygos, laikraščiai ir žinios – mūsų darbas ir laisvalaikis, kad neatsiliktume nuo sūnų. Viską, kas darosi pasauly, aptariam su vaikais“. Kai susirenka visi tėvų namuose, klegesio, įspūdžių pilni kambariai. Net kai vaikų nei anūkų nėra, namuose jauku, supa kažkokia neregima, bet netgi pašalinio juntama gerumo, šilumos, supratimo ir atjautos atmosfera.

Kažkas nematomais saitais jungia visą Ušackų šeimą. Gal tai ir yra tėvų sukurta ir vaikams bei anūkams paskleista bendrystės ir pagarbos, meilės dvasia. „Anūkų, vaikų meilę, pagarbą, paklusnumą įdiegia tėvai. Viskas eina nuo tėvų“, – įsitikinę Laimutė ir Raimundas Ušackai.

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(1 balsas)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Saugos kodas
Atnaujinti

Veterinarijos klinika

Vilkmerge restoranas

Ukmerges siluma

Ar pritariame streikuojantiems mokytojams?
  • Votes: (0%)
  • Votes: (0%)
  • Votes: (0%)
Total Votes:
First Vote:
Last Vote:

Laidojimo ir kremavimo paslaugos Ukmergėje

Autoservisas Ukmergėje

Floros Studija

Telefonai Ukmergė

Optima 13 Picerijos salės nuoma

Akmenys prabyla

Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Voruta

Tauragės laikraštis

Faberlic 2015

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų