Spausdinti šį puslapį

Margos balto lapo istorijos

Zita su vyru Jurgiu Rundalės pilyje. Šeimos albumo nuotr. Zita su vyru Jurgiu Rundalės pilyje. Šeimos albumo nuotr.

Ar daug gali papasakoti baltas lapas? Jei jis patenka į poetės, tautodailininkės Zitos Bataitienės rankas – be galo daug. Apie sodan per rasotą žolę nubridusias vaikiškas pėdeles ir biblioteką mokytojos spintoje. Apie įsimylėjusius jonvabalius, horizonte vorele linguojančias septynias stirnas ir laisvą gandro skrydį kuprotų debesų link. Apie tirpstančius laiko varveklius, varvantį gerumą ir baltą angelą ant apsnigtos palangės, nebyliai laiminantį Kūčių stalą...

Klausėmės šitų istorijų iš ketvirtosios Zitos knygos „Balto lapo istorijos“, į kurios pristatymą Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje susirinko autorės bičiuliai, jos poezijos gerbėjai, kolegos iš literatų ir tautodailininkų draugijų, moterų centro „Gaja“, artimieji. Kartu su Meno mokyklos jaunosiomis violončelininkėmis, kurias moko pedagogė Angelė Adamonienė, griežė ir Zitos anūkė Urtė.

Jaukiai pleveno laikas tą popietę bibliotekos mažojoje galerijoje. Skambant  Zitos eilėms ir „Balto lapo istorijoms“, kurias skaitė bibliotekos darbuotojos Vilma ir Virginija, ekrane sukosi įamžintos poetės gyvenimo akimirkos: kelionių su šeima įspūdžiai, viešnagė pas kolegas Utenoje ar Anykščiuose, poezijos vakarai, konkursai, apdovanojimai, linksmos valandos su anūkais sode...

Buvęs rajono literatų vadovas Kazys Klevinskas prisipažino, jog per visus pažinties ir bendravimo su Z. Bataitiene metus jis nė karto nėra jos pavadinęs Zita – tik Zitute arba Zitele. Nes jos gerumas, visuomet  šypsena nušvitęs veidas, bendravimo būdas kitaip ir neleidžia.

Kazys stebėjosi, kaip Zitelė, meniškos prigimties, romantiškos sielos poetė, galėjo pasirinkti tokią vyrišką inžinieriaus profesiją? Bet pasirinko. Kolegė Leonora Jankeliūnienė buvo dar atviresnė. Zitai, sakė ji, galima net pavydėti tokio talento rašyti, kurti, gebėjimo bendrauti, suprasti, visus visada kantriai išklausyti, niekada nieko nepajuokti, nepasmerkti.

Tautodailininkas Vytautas Mackevičius prisiminė, kaip seniai seniai, išvydęs Zitos karpinius, pakvietė ją į savo bendraminčių būrį, ragino rengti parodas, dalyvauti jų bendruose susibūrimuose. Dėkingas Zitai už šiltą bendravimą, nuoširdžią pagalbą rengiant poezijos vakarus ir istorikas Stanislovas Budraitis.

Su gėlių žiedais į susitikimą atskubėjusi  moterų centro „Gaja“ atstovė Roma Davidonienė pasakojo apie smagias jų organizacijos akimirkas šventėse, kelionėse. Literatų draugijos pirmininkė Rita Gelūnienė buvo bene pirmoji, į kurios rankas pateko autorės dovanota naujoji jos knyga. Atsivertė pirmąjį puslapį ir skaitė, kol užvertė paskutinį. Sujaudinta Zitos atvirumo, žodžio grožio, jausmo gilumos, tą patį vakarą Rita parašė eilėraštį, skirtą knygos autorei, „Apie balto lapo istorijas“. Jį ir perskaitė renginio metu.

Bičiulių gėles, skirtas poetei, namo parnešė anūkė Urtė, kuri iš močiutės mokosi ir karpinių meno. Autorės karpiniai puošia ir baltąją poetiškų istorijų knygą. 20 jos egzempliorių Zita padovanojo viešosios bibliotekos skaitytojams. Kartu su trumpučiu laiškeliu: „Sveiki, mieli bičiuliai, sulaukėme lėtais žingsniais atlinguojančio pavasario. Šiltas spindulys pažadins snaudžiančią vyšnią... Gaila, jog negaliu būti su Jumis – kojos neklauso... Labai norėjau knygos pristatymo, tačiau svajonės ne visada išsipildo. Pavasarį visiems linkiu Meilės, Laimės, Sveikatos. Dėkoju Jums už viską – gražų bendradarbiavimą, šilumą, šypsenas, linkėjimus. Aš su Jumis. Zita“.

Rasa GRIŠKEVIČIENĖ

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Susiję įrašai (pagal žymę)