Moksleivė su mokytojomis lankėsi Genocido aukų muziejuje, Seime ir Mokytojų namuose, kur buvo įteikti apdovanojimai. Viktorija taip pat paskatinta kelione į Strasbūrą.

Konkursui ji pateikė istoriją apie ukmergiškę Stasę Ruzgytę-Staputienę, kuri, būdama maža netekusi mamos, įvaikinta, išgyveno  sovietinę ir nacistinę okupacijas. Visas darbas sudėtas į 100 puslapių pasakojimą.

Anot mokytojos V. Pulkauninkienės, Viktorija prisipažįsta, kad jai šis darbas yra neįkainojama patirtis. „Klausydama įrašų, kartais norėjau patekti į tas vietas, apie kurias pasakojo ši moteris. Bet kartais tiesiog norėdavau pabūti herojumi ir ištraukti visus tuos žmones iš ten, kad jiems nebereikėtų daugiau kentėti ir matyti to, ką tada matė...“ – prisipažįsta mergina.

S. Staputienė – viena iš nedaugelio ukmergiškių, kuri gali didžiuotis garbingu „Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus“ apdovanojimu. Šiuo kryžiumi po mirties buvo apdovanoti žydus nacistinės okupacijos metais gelbėję jos tėvai.

Moteris atsimena to meto įvykius, kai į jų vienkiemį atėjęs geras pažįstamas paprašė neeilinės paslaugos – priglausti žydaitę su vaiku. Žydaites Ruzgiai namuose glaudė apie pusę metų – nuo 1944-ųjų balandžio iki lapkričio. Pasibaigus karui jos emigravo.

Trėmimai, karas, kulkos, nekaltų žmonių žudymai, vaikai, atskirti nuo tėvų visiems laikams, kitų tautų diskriminacija, susidorojimai... Viskas, pasakojo moksleivė, sukosi galvoje lyg filmas.

„Ši moteris tame filme dalyvavo. Tokie žmonės kaip ji yra gyvas pavyzdys, kas nutiko, kai mūsų tėveliai buvo tokie, kaip mes, o mūsų seneliai ir proseneliai kentėjo vargus ir siaubą. Sužinojau tai, ko niekada nemaniau, kad žinosiu. Tai daug kartų geriau už tai, kas pateikiama mokykloje. Džiaugiuosi, kad ši moteris sutiko su manimi pasidalyti tokia neįkainojama ir labai skaudžia patirtimi“, – sako konkurso laureatė.

UŽ inf.