Birutė pasakoja jau kuris laikas kurianti užtiesalus – daug kruopštumo ir laiko reikalaujančius skiautinius. Prisiuva juostelių, įvairių kitokių detalių, kurias sujungus, išeina didelis margas siuvinys. Mat skiautinių technika vadinama geometrinių formų menu.

Skiautinių siuvimas, sako ji, – senas amatas: „Įvairiose šalyse, tokiose kaip Anglija, Ispanija, Meksika, kur vystomas šios nuostabios meno terapijos gyvavimas, vyksta konferencijos, skiautininkių moterų suvažiavimai. Jos viena iš kitos semiasi patirties, tobulinasi.“

Šiuo metu visą savo dėmesį ji sutelkusi į būsimą naują gaminį – užtiesalą, kurio net pavadinimą sugalvojo: „365-ios metų spalvos ir 1 diena“. Mintis, sako, ta, kad ant jo „nutūptų“ ir laimė, džiaugsmas, ir liūdesys ar kiti jausmai – tokie, kurių per tuos metus būna tiek daug ir įvairių.

Šis užklotas gaminamas iš daug daug gėlės žiedo formos siuvinių – jų ir reikia tiek, kiek tų dienų metuose... Pirmiausia, rodo menininkė, reikia prisikarpyti iš popieriaus šešiabriaunių detalių, kurios ir padės suformuoti gėlę. Vienam žiedui reikia septynių – šešiems žiedlapiams ir vidurėliui.

„Kiekviena detalė apsiuvama skirtinga medžiaga. Medžiaga turi būti parenkama vienodos tekstūros, storio, kad derintųsi audinys. Kokios spalvos – priklauso nuo nuotaikos. Kai jau pagaminta tokia margaspalvė gėlė, popierines detales galima išimti, išlyginti ir vėl panaudoti – kitai gėlei. Apsiuvant tokią detalę dirba rankų pirštai, pasimiršta visos negandos, ir kiekviena tampa vis gražesnė ir gražesnė... Prikarpytų jų reikia daugybės, tad visos popierinės reklamos pašto dėžutėje praverčia“, – dalijasi savo darbo ypatumais Birutė, pagalbininke vadindama ir siuvimo mašiną.

„Kaip vaikai dėlioja lego, taip aš iš tų „blynelių“ – gėles, – šypsosi ji. – Jas vieną po kitos ir jungiu į tą užtiesalą. Jau daug pridėjau, bet dar ne pabaiga.“

Spintose – „revizija“

Pasirūpinti gausybe įvairių medžiagų moteriai – ne problema: „Daug ką galima panaudoti. Tinka ir mano jaunystės suknelės bei palaidinukės, kadaise mamos, tėčio nešioti marškiniai, suknelės, dukros nebereikalingi drabužiai – viskas dabar atgimsta naujam gyvenimui, tik kitą pavidalą įgyja. Jei, pavyzdžiui, bičiulės kraustosi ir drabužių spintas tvarkosi, tai ir pas jas „reviziją“ atlieku, nieko išmesti neleidžiu. Daug gražių dalykų, reikalingų mano siuviniams, „ponių turguj“ randu.“

Birutės ir kiti kūriniai – iš neįprastų medžiagų, senovinių audinių, kokių šiandien retai bepamatysi. Iš tokių, tikina ji, siūti dar įdomiau: „Kad ir iš krimplino... Jį rinkau net septynerius metus. Dabar jau nelabai tokių drabužių rastume.“

Svarbiausia, sako, kad jos didžiulio siuvinio, kuriam atiduotos dienos ir naktys, spalvos būtų ryškios: „Juk ir taip mūsų gyvenime užtenka juodos... Nors ir tamsesnėmis spalvomis padabintų minčių čia yra įausta.“

Ramybė ir malonumas

Jai pačiai viena maloniausių spalvų – violetinė, kuri, pastebi pašnekovė, turi raminantį poveikį. Mėgsta šios spalvos drabužius.

Nusiramina moteris ir siūdama. „Tai – ramybė ir didžiausias malonumas, – kalba apie šią savo veiklą. – Siūdama galiu užsimiršti, negalvoti apie sunkumus, rūpesčius.“

Birutės žiniomis, Lietuvoje ne tiek ir daug tautodailininkų, meną kuriančių būtent iš skiautinių. Viena jų, kuriai dėkinga ukmergiškė, – vilnietė Gražina Kriaunevičienė, dailininkė, mokytoja ekspertė, vadinama skiautinių atgimimo Lietuvoje įkvėpėja, Lietuvos dailininkų sąjungos, Vilniaus dailiųjų amatų asociacijos narė. Kai kuriems jos sukurtiems skiautiniams ir minkštiems žaislams suteiktas Lietuvos tautinio paveldo sertifikatas.

Į šią moterį buvo kreiptasi pagalbos, kai prieš daug metų Lietuvai reikėjo sukurti ypatingą skiautinį – dalį didelio bendro visų pasaulio šalių skiautinio. Tai buvo UNESCO projektas.

Birutė rodo G. Kriaunevičienės jai atsiųstą laišką, kurį iki šiol saugo, mat ir pati norėjo prisidėti prie šio neįprasto projekto. „Dar augindama dukrytę mėginau ir aš pasiūlyti savo sukurtą darbą iš skiautinių tuomet gamintam Lietuvos žemėlapį primenančiam siuviniui, – prisimena ji. – Tai ir buvo paskata toliau kurti, mėginti save išreikšti taip, ką galima padaryti iš atraižų, medžiagos skiaučių, kurios jau išmestos, nurašytos...“

Saviškiams – pagalbininkė

Matyt, moters potraukis siūti dar ir genuose užkoduotas. Siuvykloje dirbo jos mama, siuvo amžinatilsis dėdė, tėvuko brolis, gyvenęs Birutės gatvėje. „Ir dar – tėčio pusbrolis iš Kauno... Visi gryni siuvėjai, – juokiasi pašnekovė. – Pati siūdavau sijonus nuo jaunystės, o dukrytė nuo mažens buvo aprūpinta mano siūtomis suknytėmis, kepurytėmis ir pirštinėmis.“

Tuometiniame Kauno politechnikos institute, kuriame mokėsi kartu su kitais tekstilininkais, Birutė baigė verpimo ir audimo mokslus. „Praėjau ir siuvimo technologijas. Tačiau kai Lietuvoje keitėsi laikai ir viskas griuvo, nebegalėjau kurti... Buvau priversta ir kitus darbus dirbti, įgijau dar ir socialinių mokslų diplomą“, – atvirauja moteris.

Jos 25-erių metų dukra Simona gyvena ir dirba Vilniuje. „Dukros siūti neišmokinau. Turi vieną adatą, keturias „špūlytes“ siūlų – ir jai užtenka. Net jei sagą kokią reikia įsiūti, mamai rūbą atveža. Ir būsimo žento kelnes – patvarkyti, pataisyti“, – šypsosi Birutė.

Pasakojo pati dar ir mezganti, labai mėgsta spręsti kryžiažodžius, gaminti, ypač – kepti pyragus. Domisi numerologija: netgi pasiskaičiuojanti, kurią dieną lydės sėkmė kūryboje.

Birutei siuvant, yra ir kas į draugiją ateitų. Čia, pasirodo, geriausia draugė būna katytė Micė. Jai reikia ir visas medžiagas, ir siuvinius apuostyti, o siūlų ritės – vieni mėgstamiausių Micės žaislų.

Kartu su mama

Neretai moteris aplanko netoliese gyvenančią savo mamą Teresę. „Ir ten einu siūti, pas ją daugiau vietos. Mamai jau 82 metai, o siūti užtiesalo gėles dar ir kaip man padeda, – džiaugiasi menininkė. – Mama apsiuva šešiabriaunes detales, o man belieka jas sujungti, kas ir yra smagiausias momentas – tai jau kūryba!“

Kūrėjos namuose – daug ir kitokių jos darbų: mielų lėlyčių, įvairių žaisliukų, suvenyrams skirtų maišelių... Tokie pačios rankomis sukurti ir autorės širdimi sušildyti siuviniai, džiaugiasi Birutė, neretai tampa pačia geriausia dovana artimiesiems, draugams.