Dabar senolė gyvena Žemaitkiemyje pas savo anūkę Rasą Bušinskienę. Moteris savo namuose močiutę apgyvendino po to, kai ji patyrė insultą. Prieš daugiau nei pusmetį parsivežė ją tiesiai iš ligoninės.
Prieš tai ilgaamžė gyveno Šešuoliuose su savo dukra Jane. Tačiau Rasos 73 metų mamai tapo per sunku slaugyti beveik nebevaikštančią senolę – ji pati nėra stiprios sveikatos. Jai padeda ir iš Kauno atvykstantis sūnus Vytautas – kitas Onutės anūkas.
Onutė gimė Mišniūnuose. Tėvas mirė, kai jai buvo 19 metų, mama – praėjus vos trejiems metams. Ji buvo ketvirta iš penkių vaikų. Trys mirė dar būdami maži, Onutė augo su jaunėliu broliu Juozu.
Giminėje ji – viena tokia ilgaamžė. Brolis palaidotas prieš daugiau nei 30 metų. Šimtametė prie ilgaamžių priskiria ir kitur gyvenantį savo pusbrolį Alfonsą, kuris, sako močiutė, už ją „gal tik dešimt metų jaunesnis“.
Garbaus jubiliejaus sulaukusi sukaktuvininkė pasakojo seniau savo gimtadienių nešvęsdavusi. „Nebūdavo tokios mados. Laikai buvo kiti: visus karus išėjau, visą baisybę mačiau, visas kariuomenes... Pamenu, Vasario 16-ąją minėdami slėpdavomės, namuose duris užsidarydavom, kad neužeitų patikrinti“, – sako ji.
Lygina – viskas buvo kitaip: „Prie Smetonos nieko gero nematėm, buvo vargingas gyvenimas. Jei suknytę reikėdavo nusipirkt, eini miškan uogų, priuogauji, veži į Ukmergę, po 20 centų parduodi, perki suknelę, su kuria visą vasarą būni šokiuose. Ne kaip dabar: mergos – nuogais pilvais, bernams už kaklų kabinas... O pirma patys bernai mus sekiojo.“
Kitokiais vadina ir žmonių santykius: „Visi darbus, žemes, gryčeles turėjo, vaikus augino. Kaimynai visam kaime kaip šeima sutardavo, nieks nesibarė, nei vaikai mušės, giminės nesipykdavo. Tik dabar vieni kitus muša, daužo.“
Susigraudina Onutė, pasakodama apie savo amžinatilsį vyrą Stasį, kurį sunkiai susirgusį pati prižiūrėjo. „Po insulto patale gulintį vyrą slaugiau 9 metus 3 mėnesius ir 14 dienų“, – viską tiksliai prisimena ji. Sutuoktinio neteko 1977 metais.
Senolė, kuriai po visų sveikatos bėdų jau sunku judėti, dienas leidžia prižiūrima anūkės ir jos šeimos. Kadaise moteris daug megzdavo, siuvinėdavo, drabužių prisisiūdavo. Dabar rankelės per silpnos, ir regėjimas nebe tas. Užtat kai reikia išardyti kokį mezginį, močiutė, šypsosi Rasa, – geriausia jos pagalbininkė.
Dažnai klausosi Marijos radijo, nepaleidžia iš rankų proanūkio Mindaugo žmonos Alos padovanoto rožinio. Retkarčiais žiūri televizorių – mėgsta žinias, „TV pagalbą“. „Jau tų serialų, kur nuo ryto visą dieną rodo, tai nežiūriu. Laižosi visi, palaida bala... Nieko ten rimto, dvasingo“, – moja ranka jubiliatė.
Nors iš lovos beveik neišlipa, džiaugiasi, kad nieko per daug neskauda. Maistui, sako Rasa, irgi neišranki, valgo viską, tik saldumynų nemėgsta. „Valgyčiau paprasčiau, bet kad pritaiso man visko, atpeni – viskas eina į storumą“, – šypsosi ir pati senolė.
Artimieji tikina: todėl ji ir ilgaamžė, kad optimistė, nestokoja gero ūpo, yra šmaikšti, nesiskundžia ir nedejuoja. „Būdama devyniasdešimties susilaužė šlaunikaulį. Nerimavom – kaip tokiam amžiuj sugis... O ji visai nenusiminė, ligoninėje gydytojams pasakė – aš čia negulėsiu, nebūsiu bėda. Jie patys stebėjosi, kad gali atsistoti ir judėti“, – pasakojo Rasa.
Onutė prisipažįsta, kad gyvenimas mielas, kai šalia rūpestinga šeima, užtenka jų namų šilumos. „Ačiū jiems, kad mane prižiūri, rūpinasi. Senatvė dėl to lengvesnė. Ir kitiems linkiu laimės, sveikatos, gero gyvenimo. Kiek Aukščiausiasis leis, tiek gyvensiu“, – vėl graudinasi šimtametė.
Tačiau ašaras akyse greitai pakeičia šypsena, paklausus, koks jausmas švęsti šimtmetį kartu su Lietuva. Tada ima juokauti apie dovanas: „Kad būt koks geras jaunikis, apsiženyčiau jubiliejaus proga, tik kad daugiausia visi prasigėrę, prabuvę... Kai vėl atvažiuosit, iš miesto kokį nors atvežkit, tik kad būtų tinkamas!“
