Spausdinti šį puslapį

Pastebėti: Asta GIRNIENĖ Orange

Asta Girnienė Orange. Ingridos Pociūtės nuotr. Asta Girnienė Orange. Ingridos Pociūtės nuotr.

Kartais galima pastebėti žmogų įvairiose erdvėse. Dėl jo darbų tos erdvės tampa spalvingesnės, įdomesnės. Pastebėta ryški moteris, lėlininkė, lėles nerianti vąšeliu, mezganti viešumoje ir drąsiai juokaujanti socialiniuose tinkluose. Asta GIRNIENĖ Orange.

Ką pastebite būdama naujoje aplinkoje?

Priklauso nuo erdvės. Pastebiu tai, kas spalvinga. Dažniausiai man viskas būna gražu ir įdomu, nors kitiems atrodo kičas. Paprastai aš nepastebiu minusų, o išgirstu juos iš kitų. Kad aš pamatyčiau neigiamus dalykus, jie turėtų užgriūti tiesiai ant galvos. Man kūrinio materialinė vertė yra antrame plane, svarbiausia – emocija, kurią žmogus jautė, kurdamas.

Į ką labiausiai atkreipiate dėmesį, bendraudama su žmonėmis?

Dešimt metų dirbau socialinį darbą su skirtingomis žmonių grupėmis – benamiais, vienišais seneliais, asmenimis, grįžusiais iš įkalinimo įstaigų. Tai mane išmokė nesusidaryti išankstinės nuomonės. Per asmenines skaudžias patirtis, kurios „tvojo per galvą“, supratau, kad išankstinė nuomonė gali pridaryti daug gėdos. Dėl to ne kartą nudegiau, kol išmokau nevertinti. Galbūt žmogus, prieš atsidurdamas duobėje, buvo itin talentingas, daug nuveikė ir nusipelno didelės pagarbos. Vertinti žmogų neatsargu. Bendraudama stebiu. Vertinu ne situaciją, kurioje žmogus yra dabar, o jo darbus, kūrinius, kurie ir pasako, kas to žmogaus viduje.

Kas jus labiausiai stebina gyvenime?

Niekaip nesusitaikau su nuolatiniu neigiamų dalykų ieškojimu ir neigiamu vertinimu. Gyvenime ir taip daug blogo. Ir valdžia, ir oras ne pagal norus. Ir dar kapstomės, kas kur kokių klaidų padarė. Neigiamų naujienų pilna žiniasklaidoje. Joje vyraujanti blogio pasiūla žmonėms su menkomis pajamomis formuoja nuomonę. Jeigu keistųsi ši pasiūla į šviesesnę pusę, tai ir visuomenės skonis keistųsi.

Ką manote apie suplėšytus džinsus?

Dėl rūbų neturiu jokių tabu. Mano pačios dukra pankavo ir pripratino. Plėšyti džinsai – geras sprendimas, jeigu žmogui patogu. Atskirai apie juos negalvoju. Manau, kad ir aš galėčiau tokius mūvėti, tik mėlyni man nelabai patinka. Norėčiau ryškesnių. Iki šiol niekad neskyriau laiko jiems karpyti, o pirkti suplėšytus, manau, – neracionalu. Jeigu nuspręsčiau dėvėti tokius džinsus, susiplėšyčiau pati. Manęs nenustebintų tai bet kokiame amžiuje, net sulaukus aštuoniasdešimties. Manau, kad seni žmonės per tamsiai rengiasi. Juoda spalva meta ant veido šešėlį, išryškina raukšles ir dar labiau pasendina.

Kaip kilo mintis kurti lėles? Kiek ir kokių jų yra?

Lėlių yra septyniolika. Jas atradau savitai. Neriu visą savo gyvenimą. Pakviesta stoti į tautodailininkų sąjungą, pradėjau ieškoti, ką galėčiau eksponuoti parodose. Ilgai kankinausi, kol nacionaliniame muziejuje pamačiau lėles. Pirmoji mano kolekcija: lėlės – gėlės. Autentiškos lėlės nesirinkau, nes jos negražios. Senovėje moterys neturėjo laiko kurti gražių lėlių, kurpdavo jas paskubomis iš medžiagos gabalų, kurie atlikdavo. Aš norėjau parodyti gražią lėlę. Pradėjau atkurti tautinį kostiumą, nerdama vąšeliu. Tai mane išskiria iš kitų. Dabar noriu pailsėti nuo parodinių lėlių tautiniais kostiumais, kur svarbu atitikti reikalavimus, spalvas, formas.

Nėrimas, be abejo, yra grožis, tačiau nėra pripažintas kaip meno forma. Kas tai yra jums?

Man tai – kūryba. Šiuo metu norėčiau nerti auskarus pagal tikrų gėlių modelį.

Socialiniame tinkle dalinatės humoreskomis. Kaip jos gimsta? Ar numatyta knyga?

Apie knygą negalvoju. Nesu tikra, ar turėtų skaitytoją. O prasidėjo viskas nuo to, kad pernai rudenį vienoje „Facebook“ grupėje parašiau kažką juokingo, sulaukiau daug komentarų, visi norėjo daugiau. Toje grupėje nebesu, tačiau taip pradėjau rašyti humoreskas, kurių yra 19. Jas skelbiu „Facebook“. Sulaukiu tik gerų komentarų. Nežinau, ar jas skaito mano kolegės. Jos pripratusios prie aukštesnės literatūros, iki kurios man dar labai toli. Mano humoreskos gimsta stebint situacijas. Kai žmonės susireikšminusiais veidais kažką daro, man norisi iš jų pasijuokti. Per daug to rimtumo aplinkui.

Kodėl būtent juoko forma? Ar tai kaukė? Ar kaip tik per humorą lengviau iškelti nuoširdžiai aktualias temas?

Ir tas, ir tas. Būna situacijų, kur nieko negali padaryti. Tavo nuomonė jose nesvarbi, bet matai, kad taip netūrėtų būti. Kartais tenka save ir pristabdyti.

Man nepatinka grubus šaipymasis, menkinimas. Norisi vos vos pajuokauti paprasta kalba. Šiuolaikiniai tekstai sudėtingi, su daug įmantrių žodžių. Juose kalbama apie klasikos kūrinius, kurių kiti neskaitę, todėl sunku perprasti mintį ir darosi neįdomu. Viskas pakylėta į tokį aukštą lygį, kad paprastam skaitytojui nepasiekiama. Tai atbaido nuo naujų kūrėjų. Bibliotekoje prašo manęs tų autorių, kurie kalba paprastai. Žaviuosi tarmiškais tekstais. Aš taip pat savo humoreskose įpinu tarmiškų žodžių, tačiau esu atsargi, nes pati neturiu grynosios tarmės, mano – maišyta.

Dirbate aklųjų bibliotekoje. Kuo išsiskiria jūsų darbas?

Mane šis darbas pripratino viską vertinti per tai, ar bus patogu asmeniui su regėjimo negalia. Mintyse visada turiu žmogų, kuris nemato, ir tarsi pamatuoju, ar jam bus patogu ateiti, užlipti. Veiklų paieškai taip pat susiveda į tai. Greta to randasi ir kitokio potencialo, kaip darbas su vaikais. Darbas yra didelė mano gyvenimo – minčių ir kūrybos – dalis.

Biblioteka tiesiogiai pavaldi Kultūros ministerijai. Tai įpareigoja būti pavyzdžiu ir tinkamai elgtis prieš vaiką, suaugusį, kad nebūtų gėda. Ir bendrai gyvenime, nesvarbu, ką daryčiau, nesu linkusi elgtis bet kaip.

Kokias knygas pati labiausiai mėgstate?

Šiuo metu labiausiai domina šakinė literatūra. Religijos, kaip fenomenas. Bažnyčioje matau didžiulį potencialą, kas gali duoti labai daug žmogaus vertybių kontekste. Meilės, pagarbos. Religijos nuvertinimas liūdina, nes prarandame stiprią teigiamą jėgą. Tai gėris, kuris yra šalia ir gali formuoti santykį su tėvais, Tėvyne, žmonėmis. Tačiau buvo įvairių skaitymo periodų. Kada ieškojau meilės, skaičiau meilės romanus. Perversmo ir krizės laikotarpiu teisingumo ieškojau detektyvuose. Esu klasikinio žanro, kur policininkas nekorumpuotas, gerbėja. Dabar – pažinimo laikas.

Ar šiandieninėje visuomenėje knyga nemiršta? Ar ji dar turi skaitytojų?

Turi. Visą laiką. Vaikai nori skaityti. Jie ateina, traukia knygas iš lentynų, ieško sau tinkamų. Knyga nemiršta. Žmonės pasiskirsto – vieni skaito elektronines knygas, kiti – spausdintas. Knygoje yra žavesys, meditacija, nuotaika. Jeigu vaikai neskaito, tai – mūsų problema. Nesiimu misijos gelbėti skaitymą, tačiau tai propaguoju. Su jaunimu įgyvendinu kūrybinį projektą – vizualizuota knyga. Skatinu rinktis knygas ne vien pagal mokyklinę programą. Bibliotekoje visos knygos yra geros. Tegul tik skaito, nors ir elektroniniu formatu. Svarbu, kad tai būtų skaitinys.

Vienoje iš humoreskų nagrinėjate antrosios obuolio puselės paieškų temą. O ką pasakytumėte apskritai apie buvimą vienam ir vienatvę? Ar tai labai susiję? Ar vienas reiškia vienišas, o poroje – tai pilnatvėje?

Priklauso nuo nusiteikimo. Aš viena gyvenu visą gyvenimą. Perėjau visas fazes. Buvo laikas, kai labai trūko šeimos. Ištekėjau tarybiniais laikais. Susituokėme prieš vyro karinę tarnybą, į kurią išvykęs, jis nebegrįžo, liko gyventi Maskvoje. Labai skausmingai išgyvenau, kad esame ne pilna šeima. Nes tai akcentuojama visuomenėje. Skaudžiausia, kad aplinkiniai įtraukdavo ir dukrą, sakydami: „Išleisk mamą, kad surastų tau tetę“. Jai nereikėjo svetimo žmogaus – tėčio. Tai paliko antspaudą. Vaikų įtraukimas šlykštus. Tai nėra pajuokavimas, nes vaikams skaudu. Gyvenimas būtų daug paprastesnis, jei aplinkiniai į jį nelįstų. Man norisi iš to juoktis. Be tų patarimų būčiau daug anksčiau susivokusi, kad galiu ir viena jaustis pilna. Su laiku užsidėjo šarvai. O galiausiai visi priprato, kad aš – viena. Gerbiu, kai žmonės atranda vienas kitą ir nugyvena kartu iki pat senatvės, padeda vienas kitam ligoje, tačiau ne visiems taip lemta ir nemanau, kad tai turi būti visuomenės norma. Tradicinė šeima – vertybė, bet nereikia versti žmogaus jaustis, kad vienas jis – nepilnavertis. Žmogus pilnatvę gali jausti ir vienas. Tai priklauso nuo jo vidinio pasaulio.

Apie ką galvojate prieš užmigdama?

Miegu labai mažai (kai ruošiuosi parodai – po 3 valandas), tai dažniausiai krentu, nieko negalvodama. Net nežinau, pirma užmiegu ar atsigulu.

Vieni menininkai kuria, kai pajunta įkvėpimą. Kiti kūrybą laiko darbu, reikalaujančiu disciplinos – kasdien dirbant ateina ir įkvėpimas. Kaip kuriate jūs?

Priklauso, ką kuriu. Kartais tenka prisiversti. Ruošimasis parodai motyvuoja kurti, o įkvėpimas ateina bekuriant. Kai darai, kas patinka, įkvėpimas apima savaime. Humoreskas rašau išskirtinai tik tada, kai ateina mintis. Būna, savaitėmis nieko negimsta, tačiau prisiversti rašyti galiu tik ataskaitas.

Koks naujausias jūsų darbas užbaigtas ar dar tebekuriamas?

Lėlė iš naujos kolekcijos. Noriu kurti lėles tokias, kokias įsivaizduoju, laisvai svajodama. Tą šiuo metu ir darau. Nuostabus jausmas.

Ko palinkėtumėte ukmergiškiams, besidomintiems menu?

Linkiu bet kokioje kūryboje, net vaikiškoje, ieškoti pozityvo. Gal tai ir neypatinga, tačiau jei žmogui teikia džiaugsmą, tai ir yra gerai. Žmogus taip mato aplinką ir į savo darbą įdeda širdį. Viską, kas neša laimę, vertinti kaip teigiamą potencialą.

Kalbino Skaistė VASILIAUSKAITĖ-DANČENKOVIENĖ

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(1 balsas)

Susiję įrašai (pagal žymę)