Iš „Misijos Sibiras“ – su neišdildomais įspūdžiais

Praėjusį sekmadienį iš ekspedicijos Kazachstane sugrįžo 24 „Misijos Sibiras“ dalyviai. Tarp jų – ir ukmergiškis, buvęs Želvos gimnazijos moksleivis, dabar – Vilniaus universiteto Teisės fakulteto antrakursis Kristijonas Povylius. Vaikinas pasakojo misijoje patyręs neišdildomų įspūdžių.

 

 

  1. Povylius sako dar mokykloje susidomėjęs mūsų šalies rezistencijos laikmečio istorija. Baigęs gimnaziją tapo savanoriu Lietuvos kariuomenėje, o tik po to stojo mokytis į universitetą.

Kasmet vykstančios ekspedicijos „Misija Sibiras“ į lietuvių tremties vietas vaikiną visada traukė ir žavėjo, tad šį pavasarį pats užpildė dalyvio anketą. Džiaugiasi patekęs tarp tų, kuriems pasisekė, – jis buvo pakviestas į ekspediciją.

Tiesa, sako jau nuo pat pradžių kalbėta, kad ekspedicija į Sibirą Rusijoje gali būti komplikuota.

Būtent taip ir nutiko – likus mažiau nei mėnesiui iki suplanuotos kelionės į Sibirą, Rusijos Federacijos ambasada Lietuvoje atsisakė šios misijos dalyviams išduoti vizas.

 

Teko skubiai keisti planus

 

Organizatoriams teko operatyviai keisti planus – buvo pasirinkta kita šalis – Kazachstanas. Čia esančiuose kalėjimuose kalėjo sovietų režimui besipriešinantys politiniai kaliniai.

  1. Povylius sako, kad rengiantis paskubomis pakeistu maršrutu stengėsi prisidėti visi ekspedicijos dalyviai – teko surinkti kuo daugiau informacijos, Lietuvoje susitikti su Kazachstane kalėjusių politinių kalinių artimaisiais ar jais pačiais.

Pats Kristijonas bendravo su vienu garbaus amžiaus sulaukusiu Kazachstano kalėjimuose kalėjusiu ukmergiškiu, taip pat susitiko su kelių kalinių artimaisiais. Tiesa, pastebi, kad mūsų rajone tokių žmonių nėra daug. Ir apskritai, daugiau informacijos galima rasti apie tremtį į Sibirą, o gerokai mažiau – apie lageriuose kalėjusius politinius kalinius.

 

Išvežti – tūkstančiai

 

Pagal lietuvių tremties įkalinimo ir palaidojimo mastą Kazachstano teritoriją lenkia tik Rusija. Neoficialiais duomenimis, sovietų represijų laikais iš Lietuvos čia galėjo būti atvežta apie 20 tūkst. politinių kalinių.

Į Kazachstano Karagandos sritį ekspedicijos dalyviai išvyko liepos 19 dieną. Išbuvo ten 10 dienų. Ekspediciją šiemet sudarė dvi komandos po 12 žmonių.

Karagandos, Balchašo ir Džezkazgano apylinkėse jie sutvarkė 16 kapinių, lietuvišką paminklą Kengyro sukilėliams, pastatė 6 kryžius.

Kristijonas pasakojo, kad lietuvių kapinaičių, taip kaip Sibire, ten nėra – lietuviai laidoti bendrose kapinėse. Tad didžiausia užduotis buvo „šukuoti“ kapines ir surasti jose kapus su mūsų tautiečių pavardėmis.

„Negalvojau, kad surasime tiek daug lietuvių kapų. Iš viso jų radome ir sutvarkėme apie 200. Man tai buvo didžiausias netikėtumas. Nes kai tiesiog žinai skaičius yra viena, o kai pats asmeniškai pamatai – visai kas kita“, – pasakojo Kristijonas.

 

Lagerių vietoje – memorialai

 

Visi rasti lietuvių kapai buvo ne tik sutvarkyti, bet ir įtraukti į duomenų bazę. O tie duomenys, tiki, ateityje bus panaudoti.

Kazachstanas turtingas metalo iškasenomis, gal dėl to ir kapuose labai daug metalo – visos tvorelės metalinės, todėl labai daug laiko truko jas nudažyti.

Tiesa, aptiko ne tik apleistų, bet ir prižiūrimų lietuvių kapų.

Kristijonas pasakojo, kad ant antkapių išlikę užrašai – daugiausiai ne lotyniškais rašmenimis, o kirilica. Rusų kalbos nemokantiems jaunuoliams iš Lietuvos buvo nemenkas iššūkis perskaityti juos ir nepraleisti ieškomų.

  1. Povylius įsitikinęs – lageriuose kalėję rezistencijos dalyviai – verti didžiulės pagarbos, nes jie sugebėjo pasipriešinti esamai santvarkai. Atlikę paskirtą bausmę, išlikę gyvi politiniai kaliniai grįžti į gimtinę negalėjo – vėliau būdavo ištremiami į Sibirą arba priversti ilgam laikui likti Kazachstane.

Pačių lagerių šiandien nebelikę. Kai kur – tik jų griuvėsiai. Lietuviai pastebėjo, kad kazachstaniečiai patys domisi savo šalies istorija – lagerių vietose yra pastatyta memorialų.

 

Organizavo sukilimą

 

Ekspedicijos dalyviai buvo susitikę su vietinės valdžios atstovais, bendravo su gyventojais, dalyvavo televizijos laidose. Nakvoti, sako, teko labai įvairiose vietose – bendrabučiuose, palapinėse, traukinyje ir net dvare.

Lietuviškai kalbančių tarp vietinių beveik nesutiko. Kristijonui įsiminė vienas, kaip pats prisistatė, paskutinis Karagandos lietuvis, kuris labai džiaugėsi išgirdęs gimtąją kalbą. Nors ne viską suprato, vis tiek prašė kalbėti tik lietuviškai...

Istorijos liudija, kad lageriuose lietuviai buvo vieni nenuolankiausių. Jie priešinosi, protestavo prieš žiaurias sąlygas ir bandė ginti savo teises. Kartu su ukrainiečiais 1954 metais Kengyro lageryje jie surengė 40 dienų trukusį sukilimą. Šis sukilimas įvyko po Stalino mirties, kai kitur kalėjimuose sąlygos bent kiek gerėjo, bet jų išliko nepakeliamos, o už bet kokį pasipriešinimą žmonės būdavo tiesiog nušaunami.

Vėliau skelbta, jog kareiviams malšinant sukilimą žuvo 50 nuteistųjų, tačiau neoficialiais duomenimis, jų galėjo būti per tūkstantį.

 

Pasakos moksleiviams

 

Kristijonas sako misijoje pasisėmęs neišdildomų įspūdžių. Pirmiausiai asmeniškai supratęs milžiniškus mūsų tautos naikinimo mastus. Kartu tai rodo mūsų žmonių drąsą ir ryžtą nepasiduoti prievartai.

Iš ekspedicijos vos prieš kelias dienas grįžęs K. Povylius sako jau sulaukiantis pakvietimų iš Ukmergės mokyklų atvykti ir pasidalyti patirti su moksleiviais. Būtinai tai darys, nes vienas svarbiausių ekspedicijos tikslų – ne tik patiems patirti, bet ir iš lūpų į lūpas skleisti šią patirtį. Mano, būtent todėl šis projektas ir yra toks sėkmingas.

Sako, dauguma į Kazachstaną vykusių bendražygių tikino apie „Misiją Sibiras“ pirmą kartą patys išgirdę savo mokyklose. Apie tai pasakojo ankstesnių misijų, vykstančių nuo 2006 metų, dalyviai. Iš viso šiose ekspedicijose dalyvavo 225 jauni žmonės.

Ir pats Kristijonas puikiai prisimena tokį susitikimą Želvos gimnazijoje. Mano, Lietuvoje nedaug belikę mokyklų, o gal ir visai jų nėra, kur nebūtų apsilankęs misijos dalyvis.

Kitąmet vienu iš jų bus mūsų kraštietis – 17-osios „Misija Sibiras“ dalyvis Kristijonas.

 

1 nuotr. „Misijos Sibiras“ nariai prie lietuvio kapo. Lietuvių kapų fotografavimas – labai svarbi ekspedicijos dalis: galbūt tai kam nors padės išsiaiškinti, kur palaidoti jų artimieji.

 

2 nuotr. Saranėje keliamas aukščiausias šios ekspedicijos – 4,8 metro aukščio – kryžius prie dviejų lietuvių partizanų kapų.

 

3 nuotr. Pietų komanda Dolinkos miestelyje esančiose Mamyčių kapinėse. Toks pavadinimas neatsitiktinis – jose palaidoti kūdikiai, kuriuos pagimdė lageriuose kalėjusios moterys. Tai – viena iš daugiausiai emocijų sukėlusių ekspedicijos vietų.

 

4 nuotr. K. Povylius prie Šiaurės komandos padaryto kryžiaus Karabaso kapinėse. Karabase buvo kalinių paskirstymo punktas. Dėl to čia pabuvojo turbūt kiekvienas, kalėjęs Kazachstano lageriuose.

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(2 balsai)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Jonines

Kainoteka

Optima 13 Picerijos salės nuoma

Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Apkeliauk

Tauragės laikraštis

KuoSkiriasi.lt

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų