J.Kraulienė prastai girdi, todėl apie jos gyvenimą padėjo sužinoti dukra Nijolė. Ji pasakojo, kad mama su tėčiu prieš pusę amžiaus Ukmergėje, Žemaitės gatvėje, pasistatė namą, užaugino ir į gyvenimą išleido keturis vaikus – du sūnus ir dvi dukras.

Savo namuose senolė šiandien gyvena su dviem sūnumis, tačiau kiekvieną savaitę ją lanko ir rūpinasi abi dukros.

Nijolė yra farmacininkė, daug metų dirbo Ukmergės vaistinėse. Vilniuje gyvenanti jos sesuo – Zita medikė gastroenterologė, tad parinkti mamai tinkamiausius vaistus ir pasirūpinti sveikata joms nėra iššūkis.

Priežiūros darbus pasidalijo

Nijolė pasakojo, kad ji, sesuo ir brolis Raimundas pasidaliję mamos priežiūros darbus. Brolis mamai padeda pavalgyti, duoda vaistus, nueina į parduotuvę. Nijolė kelis kartus per savaitę atvažiuoja paruošti maisto, Zita kas savaitę padeda nusimaudyti.

Pasidalyti ir visi buities darbai namuose ir aplink juos, tad nesutarimams dėl to, kas labiau rūpinasi mama, laiko nelieka.

Šimtametės dukra pasakojo, kad mama dabar dažniausiai žiūri televizorių, vaikštinėja po namus, išeina pasidairyti į kiemą. Dar prieš penkerius metus stengdavosi atlikti paprasčiausius darbus virtuvėje ar ardydavo siūlus.

Iš maisto patiekalų senolei nebepatinka bulvės. Sako jų per gyvenimą atsivalgiusi. Beveik nebevalgo ir mėsos. Užtat patinka sriubos, troškiniai, plovai. Organizmą stiprina įvairiais dukrų parinktais vitaminais.

Gimtinė – Detroite 

J.Kraulienė bemaž prieš 80 metų į Ukmergę atvyko iš Anykščių rajono Jokūbavos kaimo.

Tačiau jos gimtinė yra už tūkstančių kilometrų – Jungtinėse Amerikos valstijose, Detroite. Iš ten šeima su anuomet trejų metukų Julija prieš 97 metus grįžo į Lietuvą ir įsikūrė Anykščių rajone. Tiesa, šeima grįžo ne visa – už Atlanto paliko dvi dukras. Su savo seserimis J. Kraulienė visą gyvenimą palaikė ryšį, bendravo lietuviškai ir net pati buvo nuvykusi į Ameriką aplankyti vyresniųjų seserų. Viena iš jų mirė sulaukusi 100 metų...

Dar viena taip pat jau garbaus amžiaus sesuo gyvena Ukmergės rajone, Nuotekuose.

Į Ukmergę iš šalia mūsų rajono esančio kaimo kadais Julija atvyko mokytis. O liko čia visam gyvenimui. Mokėsi tuometinėje Veprių profesinėje mokykloje, nuomojosi butą tai pas vienus, tai pas kitus šeimininkus. Būdama 34-erių ištekėjo. Su vyru Karoliu pasistatė namus, susilaukė vaikų.

Iki pat pensijos – o pensininkėmis sovietmečiu moterys tapdavo 55-erių – moteris dirbo tuometinėje „rajkopsąjungoje“ ekonomiste.

Nijolė prisimena – vaikams mama buvo švelni, rami, labai skaniai gamino maistą, kaip ir daugelis to meto moterų, namuose ir siūdavo, ir megzdavo.

Tačiau greitai šeimą prislėgė skaudi netektis – mirė Julijos vyras. Du poros vaikai tuomet mokėsi institutuose, du buvo dar moksleiviai, tad mama visomis išgalėmis stengėsi išlaikyti šeimą – būdama pensininke dar daug metų dirbo tuometinėje „Ratų“ gamykloje.

Išgyveno sunkių ligų

Inkstų vėžys buvo diagnozuotas daugiau kaip prieš dvidešimt metų. Liga nustatyta, galima sakyti, atsitiktinai – moteris namuose buvo nuvirtusi ir smarkiai susitrenkusi. Tuomet atliekant tyrimus dėl sumušimo ir buvo aptiktas onkologinis darinys. Vieną inkstą teko pašalinti, patirti gydymą. Taigi, jau 20 metų senolė gyvena su vienu inkstu.

Moteris yra patyrusi ir krūties vėžį, po to – plaučių uždegimą.

Paskutinį kartą sveikata buvo visiškai pašlijusi prieš 5-erius metus. Tuomet net keliems mėnesiams atgulė į ligoninę. Nijolė pasakojo, kad mamą tada jau buvo tekę slaugyti, maitinti šaukšteliu. Bet bendromis jėgomis išslaugė ir pastatė ant kojų.

Pastaruosius 5-erius metus jokiomis ligomis močiutė nebesirgo.

Parinko dovaną

Kiekvienas garbaus amžiaus žmogus turi savo ilgaamžiškumo paslaptį, skatinančią imti pavyzdį, semtis išminties. Nors su pačia šimto metų sulaukusia J. Krauliene dėl prastos klausos pabendrauti šiandien sunkoka, klausantis senolės dukros akivaizdu, kad didžiausia šios moters ilgaamžiškumo paslaptis – rūpestingi, apie mamą nuolat besisukantys mylintys vaikai.

Garbingos sukakties proga mamai jie rengia iškilmes, kurias organizuoti ėmėsi Londone gyvenanti anūkė Rugilė. Artimieji parinko ir puikią dovaną – klausos aparatą.

Kitą savaitę garbios jubiliatės pasveikinti atvyks ir rajono vadovai. Sveikinti 100 metų sukaktį mininčius rajono gyventojus – sena ir graži tradicija.