Iš Vilniaus gyventi į Vidiškius atvykusios J. Čekauskaitės pirmoji darbovietė – Jasiuliškių socialinės globos namai. „Tai mano neįkainojama patirtis. 8 metai, praleisti ten, ne tik užaugino mane kaip psichologę, bet ir padėjo išgyventi asmeninio gyvenimo krizes ir pakilimus. Ten supratau tikrą žodžio „bendradarbiai“ prasmę, sutikau man labai svarbių žmonių“, – pasakojo ji.

„Tačiau dėl socialinės grupės, kuri buvo mano klientai, – žmonių su negalia – pagalba, kurią galėjau pasiūlyti, buvo palaikomoji. Labai norėjosi realaus psichologinio darbo patirties, – sako moteris. – Žinoma, tie įgūdžiai, kuriuos man davė darbas su neįgaliaisiais, labai pasitarnauja dabar.“

Jai taip pat teko 6 metus pabūti dėstytojos kailyje: Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje psichologijos studentams perduoti turimas žinias. Visa tai, anot J. Čekauskaitės, ir didelis noras dirbti konsultuojamąjį terapinį darbą pastūmėjo priimti darbo Pravieniškėse pasiūlymą. „O pasiūlymas atskriejo iš kolegės Agnės Grušauskaitės. Taigi, ne viena aš kasdien minu pirmyn atgal į Pravieniškes...“ – šypsosi pašnekovė.

Džiaugsmo nedaug

Pataisos namuose ji – nuo vasario. Dirba su nuteistaisiais, bausmę čia atliekančiais teismo sprendimu. Sektoriuje yra apie 650 nuteistųjų.

„Pagrindinės funkcijos – individualus konsultavimas ir grupinė veikla. Taip pat tenka atlikti naujų atvykusių nuteistųjų pirminį įvertinimą, teikti rekomendacijas. Vyksta darbas krizių įveikos komandoje su nuteistaisiais, priskiriamais didelės rizikos dėl savęs žalojimo ar bandymo nusižudyti įskaitai. Taikome elgesio korekcijos programas. Pozityviu užimtumu irgi tenka pasirūpinti. O dar – visokios pažymos ir komisijos“, – pasakojo psichologė.

Ji neslepia – džiaugsmų tarp šios įstaigos gyventojų tikrai nėra daug: „Viskas priklauso nuo nuteistojo. Kurie yra atkaklūs, tikslo siekiantys, o tikslas – kuo anksčiau grįžti namo, randa prasmingų veiklų: dirba, lanko grupes, užsiėmimus, renginius. Sportuoja, skaito knygas, piešia. Nuteistųjų iniciatyva dažnai rengiame viktorinas įvairiomis progomis. Padedami jie sudaro klausimus, praveda jas, suburia komandas. Mums belieka teisėjauti.“

Su nuteistaisiais įkūrė tapybos būrelį, kinomanų klubą. Pradėjo veikti anoniminių alkoholikų grupė. „O rūpesčiai – daugelio panašūs: socialinė atskirtis nuo artimųjų, namų ilgesys, sunkumai laikantis vidaus tvarkos taisyklių“, – pastebi pašnekovė.

Mėgsta skaityti

Neseniai, įstaigai pasirašius bendradarbiavimo sutartį su Ukmergės Vlado Šlaito viešąja biblioteka, nuteistieji įsitraukė į skaitymo akciją. „Jiems tai – galimybė dalyvauti pozityviame užimtume, – sako J. Čekauskaitė. – Kiekvienas nuteistasis turi socialinės reabilitacijos planą, kurį privalo vykdyti. Numatytos priemonės, kurios turi padėti žmogui resocializuotis. Viena jų – pozityvaus užimtumo priemonė. Deja, pasiūla nėra didelė, todėl bet koks pasiūlymas juos sudomina. Dalis asmenų dalyvauja skaitymo iššūkyje, nes gaus pažymėjimą ir taip įrodys, kad vykdo planą. Kiti vienu šūviu nušauna du zuikius – labai mėgsta skaityti.“

Anot jos, akcija sudaro galimybę gauti naujų knygų. Įstaigos biblioteka skurdi, o iš Jasiuliškio kaimo bibliotekos gaunamos knygos – naujos ir įdomios. „Stengiuosi pasiūlyti knygas, kurios tarnauja ir kaip biblioterapinė priemonė. Po to jas aptariame, bandome rasti priežasties-pasekmės ryšį, sąsają su nuteistojo gyvenimu ir klaidomis“, – teigia moteris.

„Sektoriuje šiuo metu esame dvi psichologės, dar du etatai laisvi, tad labai laukiam pastiprinimo, nes veiklos daug, – sakė ji. – Žmonių, kurie ieško pagalbos, stengiasi keistis ar bent jau laikytis vidaus tvarkos taisyklių, nori būti skatinami už aktyvų dalyvavimą įvairiose veiklose, tikrai yra. Vieni į mus kreipiasi vedini vidinės motyvacijos – ieškodami pagalbos, norėdami geriau save suprasti, keistis, kiti – išorinės, nes teismo nurodyta išklausyti programas, nori gauti pažymėjimus. Deja, tada mažėja pakartotinės nusikaltimo rizikos balai. Bet svarbu, kad ateina.“

Dalijasi išgyvenimais

Psichologinės pagalbos nuteistieji kreipiasi arba asmeniniais klausimais, arba dėl kalinimo sąlygų. „Kai žmogus yra motyvuotas susivokti savyje, jo prakalbinti nereikia: jis būna atviras ir pats ieško atsakymų. Žinoma, kartais pirmų susitikimų metu nuteistieji „tikrina“, ar gali manimi pasitikėti, ar neperpasakosiu to, ką jie man atskleidžia. Tačiau supratę, jog psichologo konfidencialumas galioja ir pataisos namuose, dalijasi savo vidiniais išgyvenimais“, – pasakoja moteris.

„Problemos asmenų, kurie ieško išeičių, – tos pačios, kaip ir laisvėje: santykių problemos, priklausomybės... – tikina ji. – Nėra blogų žmonių – yra tik netinkami poelgiai. Ir kiekvienas padarytas nusikaltimas turi savo priežastį. Jokiu būdu nemėginu pateisinti nuteistųjų sukeltos žalos. Bet išsiaiškintos priežastys leidžia suprasti, kas nutiko, kad žmogus nusikalto. Prasibrovus pro pirminius pasiteisinimus nueiti galima labai giliai... Svarbu, kiek žmogus pats nori suprasti savo veiksmų priežastis, jas pripažinti.“

Pataisos namuose pasakojamos istorijos, psichologės teigimu, nėra paprastos. „Konsultuodama asmenį, aš tiesiog išklausau jo gyvenimo istoriją. Padarytas nusikaltimas tėra autobiografinis faktas. Psichologas negali vertinti savo kliento, smerkti. Nekeliu klausimo, kaip jautėsi auka, arba – o jei tai nutiktų man ar mano šeimai... Nesmerkiu nė vieno. Tikiu, kad net ir po daugelio metų ir teistumų žmogus gali pradėti gyventi teisingai“, – neslepia ji.

„Tokie patys žmonės“

Prisipažįsta, kad iš pradžių stebino istorijos žmonių, kurių bausmės trumpos – kelių mėnesių. Padaryti nusikaltimai: smurtas artimoje aplinkoje, vairavimas išgėrus. „Atrodydavo, kad tokių asmenų buvimas pataisos namuose jiems daugiau kenkia nei padeda... Tačiau su laiku supratau, kad daliai jų netgi pasitarnauja. Juk ne iš pirmo karto jie netenka laisvės. Jiems buvo suteikta ne viena galimybė, tačiau nesilaikė lygtinio paleidimo sąlygų, nepasimokė iš savo klaidų, o netekę laisvės susimąsto, kas prie to privedė... Neigimas ir aplinkinių kaltinimas ilgainiui praeina ir atsimerki prieš nuogą tiesą“, – atvirauja pašnekovė.

„Liūdna, kad didelė dalis nusikaltimų padaroma apsvaigus. Todėl kliento frazė – kaltas alkoholis, aš alkoholikas ir man reikia pagalbos – tampa tuo, kas pradžiugina, nes tai – pirmas žingsnis sveikimo link“, – priduria ji.

Ar kada įsivaizdavo dirbsianti būtent čia? „Ne veltui liaudies patarlė sako – neišsižadėk ligos, tiurmos ir ubago lazdos... Visuomenė linkusi labai greitai pasmerkti suklydusį žmogų, jo šeimos narius. Man šis darbas reiškia labai daug, savotiškas mano būties įprasminimas, tikint, jog pavyks nors truputį prisidėti prie nors vieno žmogaus geresnės ateities. Nuteistieji – tokie patys žmonės kaip mes“, – įsitikinusi J. Čekauskaitė.

„Mano klientai – eiliniai mūsų šalies piliečiai. Suklydę, nes vartojo alkoholį, negebėjo valdyti ir suprasti savo emocijų, neturėjo gražios vaikystės ar susiviliojo lengvais pinigais“, – kalbėjo ji.

Emocijas „išventiliuoja“

Kas jai pačiai padeda atsipalaiduoti po darbo dienos, kai, bendraudama su tiek skirtingų žmonių, gyvena jų išpažintimis, emocijomis? „Iš tiesų man labai padeda tai, kad iki Ukmergės keliaujame namo dviese su kolege, – atvirauja moteris. – Kol parvažiuojam, tikrai daug emocijų „išventiliuojame“. Taip pat dirbu su šaunia kolege, su kuria bet kada galime sunkesnius atvejus aptarti. Jaučiu stiprų šeimos palaikymą.“

Gyvenimas, pradėjus dirbti didmiestyje, pasikeitė. „Maniau, kad sunkiausia bus išmokti dieną praleisti be telefono – jo negalima su savimi turėti, bet didesnių sunkumų dėl to nekyla. Artimieji žino, kodėl visą dieną esu nepasiekiama. Jei rimtas reikalas, susirašome elektroniniu paštu“, – pasakojo ji. O ir atstumai, sako, šiais laikais jau nieko nebereiškia: „Keliuosi 5:30, namuose po darbo dienos ir parduotuvių būnu apie 19 val.“

Dėkinga bendruomenei

Vidiškiete tapusi Jolanta gimė ir augo Vilniuje, čia baigė mokslus. Į Vidiškius atvyko 2008 m. Čia – jos tėčio gimtinė.

„Mano laisvalaikis – kelionės, knygos, mezginiai. Stengiuosi kelti sau iššūkius – labai mėgstu planuoti keliones. Maršrutą, lankytinus objektus, nakvynės vietas. Kelionė turi kelti šiek tiek įtampos ir nežinomybės, tada ji tampa daug įspūdingesnė“, – šypsosi moteris.

Labai džiaugiasi atradusi Vidiškių miestelio bendruomenę: „Jų dėka praplečiu savo laisvalaikį. Esame būrys bendraminčių ir bičiulių, pasirengusių bet kokiai avantiūrai...“

Ar ir namuose ji – psichologė? „Toli gražu... Juk gaisrininkė ar pardavėja namuose būna paprasta mama, tokia esu ir aš. Negaliu būti šališka, kai pati esu santykių dalyvė. Ir šiaip turiu baisią savybę – be galo mėgstu viską kontroliuoti. Stengiuosi su tuo kovoti, bet ne visada pavyksta“, – juokiasi ji.