Ukmergiškė tautodailininkė Regina Žvirblienė yra ne tik tradicinių amatų meistrė, kurianti mūsų kultūros paveldui reikšmingus darbus, ji turi ir meno kūrėjos vardą – jos mezginiai yra meno vertybės.

Į meno pasaulį ji įžengė su skiautiniais – prieš šimtmetį atsiradusia mūsų tautos kūrybos rūšimi, tačiau pastaruoju metu ji daugiau laiko ir dėmesio skiria mezginiams, jų raštams ir spalvoms.

R.Žvirblienę galima sutikti nedidelėje jos siūlų parduotuvėje miesto centre, už senojo knygyno arkos.

Regina nusišypsos ir maloniai paklaus, kuo gali padėti. Visų paklausia. Paklaus, kokių siūlų pageidautum ir ką iš jų ketini megzti. Būtinai patars, kokius geriausia rinktis, ir netgi pamokys, kaip reikia vilnonius nuo nevilnonių atskirti.

 Dabar jie taip suverpti, kad plika akimi neatpažinsi, kokie jie yra. Todėl, moko Regina, nenorėdamas apsirikti siūlo galiuką padegink. Jeigu bus vilna, liks trupiniukas, jei ne vilna – burbuliukas. Ir tikrai: Reginos padegintas vienas siūlas subyra tarp pirštų, kitas pavirsta blizgančiu karoliuku. „Gali siūlas būti ir iš vilnos, ir iš sintetikos. Tada liks trupiniukas ir burbuliukas“, – rodo Regina.

Mezga pirštines ir riešines

Pati Regina pirštines mezga tik iš vilnonių siūlų. Pirštinės turi būti šiltos. Jos turi priglusti prie rankų, bet jų neaptemti. Tik tada jos šildys.

Reginos megztos pirštinės lygios, be jokių siūlų galiukų išorėje ir viduje. Jos mezgimas – ypatingas: dvipusis.

Taip mezgant nepasilieka palaidų siūlų mezginio viduje, be to, pirštinės būna šiltesnės, nes išeina dvigubos.

„Na štai, vietoj vieno siūlo visada imi du ir mezgi. Vieną akį išmezgi vienu siūlu gerai iš viršaus, kitu siūlu – išvirkščiai iš apačios. Taip visą laiką – pagal raštą“, – rodo Regina.

Raštas ir gerojoje, ir išvirkščiojoje pirštinės pusėse išeina vienodas, tik kitokios spalvos.

Mezga Regina ir riešines. Šios taip pat šildo rankas, jų riešus, tačiau dažniau dėvimos dėl puošnumo. Riešinės buvo išeigai skirtų moteriškų apdarų, vėliau tapusių tautiniais kostiumais, dalis. Dabar jos pritaikomos prie bet kokio drabužio – megztuko, švarkelio ar net suknelės.

Kai kas riešines puošia karoliukais. Regina jais nesiuvinėja. Jos riešines, kaip ir pirštines, puošia raštai.

Na, o ilgariešės pirštinės – neginčijamas puošnumas ir moteriškumas. Jos – ligi pusės dilbio, dėvimos ant palto rankovių viršaus, surišamos virvelėmis su kutais, bumbulais ar spurgeliais.

Reginos ilgariešės pirštinės, kaip ji pati juokaudama sako, turi vieną blogybę: jos į save atkreipia žvilgsnį. „Kartą man viena moteris taip ir pasakė: jūsų pirštinės nelabai geros. Net išsigandau: kodėl, klausiu jos. Ogi, sako ji, sutikti vyrai pirmiausia mato ne mane, o mano pirštines“, – kvatodama pasakoja tautodailininkė.

Išskirtinė ne tik ilgariešių forma. Ypatingi ir jų raštai.

Ornamentų simbolika

Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad mezgėjos išmegzti raštai nesudėtingi – brūkšneliai, lankeliai, langeliai, danteliai, rombai, kabliukai, vingelės, žvaigždelės. Tačiau sujungti į kompozicijas jie slepia savyje juos mezgančio žmogaus patirtį, jo gyvenimą, jo santykį su jį supančia aplinka.

Raštų kalba yra simbolių kalba, kurią tyrinėja ir įprasmina menų tyrėjai. Štai, pavyzdžiui, Reginos brūkšneliai susilieja į rombus su taškeliais viduryje. Ornamentikos tyrėjai sako, jog rombas simbolizuoja nuorodą į keturias pasaulio šalis, o taškelis jo viduje reiškia vaisingumą.

Rombas su taškeliu viduryje – nesibaigianti gyvybės tąsa Visatoje. Rombus jungia saulytės – vienas seniausių, svarbiausių ir dažniausiai naudojamų simbolių. Saulė – šviesa, jos spinduliai nušviečia žmogui kelią iš Žemės į Visatą – iki Kūrėjo. Saulės spinduliai baigiasi tarsi laiveliais, tarsi vėjarodėmis. Tai – kelionės Visatos vandenynu simboliai.

Dažnas Reginos raštas – eglutė. Iš pirmo žvilgsnio – tai taip pat paprastas, dažnai naudojamas motyvas. Jį galima pamatyti ne tik mezginiuose, bet ir siuvinėtuose, austiniuose rankdarbiuose.

Eglės motyvas toks dažnas todėl, kad ji yra svarbi kiekvienam žmogui, neatskiriama svarbiausių jo gyvenimo vyksmų – gimimo ir mirties – liudininkė. Eglę mes puošiame Kalėdoms, kai laukiame Kūrėjo gimimo, eglės šakomis nubarstome kelią iškeliaujantiems į amžinybę. Tai – nenutrūkstamo gyvybės ir mirties ciklo simbolis.

Tautodailininkės mezginiuose yra ir retesnių raštų, kaip antai stogeliai su kabliuku. Tai – žirgelio simbolis, kuris reiškia aukštesniosios jėgos globą.

Kas raštas – vis nauji simboliai, nauji jų siužetai: nėra vienodų raštų. Kaip pati Regina sako, tuo pačiu raštu ji nėra numezgusi nė vienų pirštinių.

Spalvas renkasi gamtoje

Kaip ji suranda raštus ir jų kompozicijas, kaip juos sugalvoja? Regina sako, nei jų ieško, nei galvoja. Jie tarsi išplaukia iš jos pačios, iš jos pasąmonės. Kaip ir raštų spalvos.

Mezginiuose vyrauja Žemės spalvos: rusva, juosva, pilkšva, gelsva, žalsva, melsva – visos, tik nelabai ryškios. Kodėl jos tokios?

Giliausius pėdsakus mums palieka vaikystė. Taip – ir Reginai. Gimė ji Punžonių kaime, Vilniaus rajone. Tėvai Vladas ir Ona Gladučiai čia atsikėlė ieškodami darbo. Abu jie dirbo plytinėje. O vaikams, kad jie turėtų užsiėmimą, parnešdavo molio luitą. Išsiteplioję moliu nuo galvos iki kojų Regina su jaunesniu broliuku Arvydu lipdydavo jį kaip plastiliną.

Punžonių kaimas buvęs lenkiškas. Į mokyklą reikėdavę eiti net į Nemenčinę, kur buvo lietuviškos klasės. Todėl tėvai metę darbą plytinėje persikėlė į Arnionių žuvininkystės ūkį. O Arnionys – Molėtų rajone! Aplink tvenkiniai, ežerai, pušynai.

Reginai dar teko ganyti karves. Visas kaimas paeiliui ganydavo. Tam darbui siųsdavo vaikus, tad prieidavo eilė ir Reginai. Bet ji visai nesibodėjo šio darbo. Atvirkščiai, jis jai net patikdavęs. Karves išgindavo tarp trijų tvenkinių, tad nereikėdavo paskui jų uodegas lakstyti. Kiek laiko likdavo pabūti gamtoje. „Būdavo, karvės sugula, ir mes sukrentame į pievas“, – prisimena moteris.

Gulėdama ištyrinėdavo kiekvieną smilgelę, kiekvieną žiedelį, o kartais, žiūrėk, ir kokia bitelė atskrenda. Jos pilvukas – geltonas, o nugarėlė – juoda.

Gelsva su juosva, ruda su gelsva, gelsva su ruda ir žalsva – dažni Reginos mezginių spalvų deriniai. Juos ir dabar ji pasitikrina gamtoje. „Antai daug kas sako, kad netinka žalia su mėlyna. Bet pažiūrėkite į žibutę. Argi nedera jos mėlynas žiedelis prie sodriai žalio lapo“, – iš gamtos spalvas renkasi Regina.

Joje nėra labai ryškių spalvų. Kaip ir gyvenime.

Nebuvo jis Reginai lengvas. Anksti liko našlė – trisdešimties. Du vaikai: vyresniajam Regimantui – septyneri, jaunėlei Vilmai – vos treji. Nebuvo kada nė gedėti. Atidėjo ir mezgimą: dirbo bet ką, kad tik pelnytų vaikams duoną. Net turguje stovėjo prie dėvėtų drabužių. Tai, prisipažįsta Regina, jai buvo tikra kančia. Svetimas stilius, svetimos spalvos, jų deriniai.

Kai vaikai paaugo, paliko dėvėtų drabužių verslą ir įsigijo siūlų parduotuvę. Tada atsirado daugiau laiko ir jos pomėgiui – mezgimui.

Turi meno kūrėjos vardą

Dabar žmonės į R. Žvirblienės siūlų parduotuvę užsuka ieškodami ne tik mezgimo siūlų, bet ir jos mezginių – pirštinių, riešinių, ilgariešių pirštinių, kojinių.

Keletą jos kūrinių savo ekspozicijoms įsigijo net Lietuvos nacionalinis muziejus.

Tautodailės bei etninio meno tyrėjai pastebėjo paprastos moters iš Ukmergės nepaprastus darbus. 2017 metais jos mezginiams buvo suteiktas tautinio paveldo gaminio sertifikatas. Dar po metų ji gavo tradicinių amatų meistrės vardą. O šiandien ji jau turi meno kūrėjos vardą.

Šiandien R. Žvirblienės mezginiai jau vadinami meno kūriniais. Juos galima pamatyti mugėse, šalyje rengiamose etnokultūros, tradicinių amatų, tautodailės parodose.

Ir Ukmergėje. Jos nedidelėje parduotuvėlėje už senojo knygyno arkos.