Karantino metu tautodailininkas Ukmergės rajono medikams padovanojo savo kūrinį – iš liepos išdrožtą prieverpstę. „Mano žmona – gydytoja. Matau, kaip sunkiai ji ir kiti jos kolegos dirba šiuo laikotarpiu. Manau, kad visi medikai yra nusipelnę padėkos, tad pagaminau prieverpstę su įrašu „Ačiū medikams, – sakė R. Kupcikevičius. – Prieš tai pasitariau su žmona, ar Ukmergės pirminės sveikatos priežiūros centras priimtų tokią dovaną. Tikiuosi, kad jai atsiras vieta poliklinikos erdvėse.“
Karantino suvaržymai tautodailininką užklupo besiruošiantį paro-dai, kuri turėjo vykti Rokiškyje. Parodos organizatoriai prasitarė, kad nėra kas gamintų prieverpstes, tad R. Kupcikevičius nutarė pabandyti ir ėmėsi jas drožinėti. Karantinas planus sugriovė – paroda neįvyko, o drožiniai taip ir liko. Namuose esančius R. Kupcikevičiaus meno dirbinius mažai kas mato, tad autoriui kilo mintis dalytis.
Pirmieji darbai – virtuviniu peiliuku
Kaip ir iš kur kilo susidomėjimas drožyba R. Kupcikevičius sakosi tiksliai nežinąs. Šeimos vyrai niekada nedrožinėjo. „Tiesa, senelis buvo dailidė – gamino baldus, statė namus, tačiau tada dar buvau per mažas, kad man tokie darbai rūpėtų, – prisimena menininkas. – O tėvas su medžiu jokių sąsajų neturėjo.“ Pats R. Kupcikevičius 27 metus dirbo inžinieriumi technologu tuometėje bendrovėje „Vienybė“. Dirbo su metalu, o apie medį nei nepagalvodavo.
Vėliau išėjo iš įmonės, kurį laiką nedirbo. „Kartą sode radau lentytes – tarsi ruošiniai būtų. Mintyse iškilo vizija, ką ir kaip galėčiau padaryti“, – prisimena savo pirmojo kūrinio gimimą tautodailininkas. Tai buvo skrynutė smulkmenoms susidėti – dovana žmonai Gražinai Kalėdų proga.
„Žmonai patiko ir sūnus įvertino. Tai paskatino padaryti dar ką nors. Kai pamačiau, kad visai neblogai pavyksta, pradėjau daugiau drožinėti. Dažniausiai – kam nors dovanų“, – pasakoja tautodailininkas.
Patys pirmieji darbai išdrožinėti neturint įrankių, naudojantis paprastu virtuviniu peiliuku. Vėliau įsigijo specialių drožinėjimo peiliukų.
Tautodailininkų sąjungoje
R.Kupcikevičius iš medžio drožia jau daugiau nei dešimtmetį. 2015 metais jis susipažino su Ukmergės tautodailininkų draugijos pirmininku R. Zinkevičiumi, kuris kaip tik rengė parodą Ukmergės kraštotyros muziejaus salėje. R. Kupcikevičius tautodailės meistrui parodė keletą savo darbų. Draugijos pirmininkas paskatino drožinėti toliau, patarė šiek tiek pakeisti stilių. Nuo tada R. Kupcikevičius kasmet dalyvauja tautodailininkų darbų parodose, o R. Zinkevičių drožėjas vadina savo mokytoju.
Dar nebūdamas tautodailininkų sąjungos nariu R. Kupcikevičius buvo pastebtas ir įvertintas 2018 metų regioninėje „Aukso vainiko“ parodoje. Drožėjas už savo darbus apdovanotas trečiosios vietos diplomu. Pernai R. Kupcikevičius papildė tautodailininkų gretas, tapdamas sąjungos nariu.
Dabar tautodailininkas ruošiasi šiųmetei „Aukso vainiko“ parodai, kuri turėtų vykti rudenį Rokiškyje. Pirmasis prieskonių indų rinkinys jau išdrožinėtas.
Menininkas paskutinę gegužės savaitę planavo dalyvauti Tautodailininkų sąjungos ir Ukmergės tolerancijos centro bendrame projekte, skirtame tautodailės metams bei Ukmergės miesto šventei. Buvo numatytas tautodailininkų dirbinių ir meistrystės pristatymas. Deja, karantinas pakeitė miesto šventės programą ir šios iniciatyvos įgyvendinti nebegalima. Tautodailininkas taip pat ruošiasi Smetoninėms. Bet dėl šio tradicinio renginio kol kas nėra tikslios informacijos. Nežinia, ar jis vyks, ar taip pat bus atšauktas.
Raštai gimsta vaizduotėje
Paklausus, iš ko mokosi ir kaip kuria ornamentus, R. Kupcikevičius atsako, kad pavyzdžių, iš kurių galima mokytis, yra daug, tačiau labiausiai mėgsta leistis vedamas savo paties vaizduotės. „Internete pavyzdžius tik pasižiūriu. Sūnus buvo nupirkęs knygų, bet jomis mažai pasinaudojau. Šiek tiek moku braižyti kompiuteriu, tad pirmiausia piešinį kuriu ekrane.
Apgalvoju, kur, ką išdrožinėsiu ir kaip tai atrodys. Kažkas pavyksta. Nors būna, kad, perpiešiant ant medžio ar jau drožinėjant, vizijos pasikeičia ir darau visai kitaip, nei buvau sugalvojęs iš pradžių“, – pasakoja vyriškis. Kurdamas jis ieško savitumo, todėl darbai vienetiniai. „Stengiuosi nekartoti nei kitų, nei savęs“, – sako menininkas.
Besiruošdamas parodai Rokiškyje jis išdrožinėjo keturias didesnes ir dešimt mažyčių, o iš viso turi pagaminęs dvidešimt penkias prieverpstes ir tarp jų nėra dviejų vienodų. Visos skirtingos.
Drožinėjant raštą, viename kūrinyje persipina keli skirtingi motyvai. Ornamentą tautodailininkas paprastai pradeda nuo pagrindinio piešinio, kurį įkomponuoja centre. Dažniausiai tai būna stilizuota gėlė. Nuo centro ornamentas plėtojamas tolyn į šonus. Visada yra įrėminimas. Kraštus R. Kupcikevičius puošia geometrinėmis figūromis: trikampiukais, kvadratukais ar linijomis, puslankiais, kurių ritmiškas išdėstymas primena raštą. Kampuose drožėjas mėgsta įkomponuoti augalinius motyvus – gėlių žiedus.
Formos, detalės ir medžiagos
Pasak menininko, dar nuo tų laikų, kai dirbo įmonėje „Vienybė“, išliko noras kurti ne plokštumoje, o daryti erdvinius darbus, susijusius ne tik su drožyba, bet ir su konstravimu. Gal todėl jo rankose dažniausiai gimsta dėžutės, skrynelės, nedidukės komodos, indai, rinkiniai prieskoniams, kartais – papuošalai. Įdomu sugalvoti, kur ir kaip įkonstruoti kokią nors detalę – stalčiuką, laikiklį ir pan. Kaip viską sudėlioti, kad daiktas būtų praktiškas.
Tačiau kartais norisi plokštumos. Tada tautodailininkas palinksta prie prieverpsčių, kurias dailinant, reikia kruopštumo, nes yra daugiau drožinėjimo.
Paveikslai – dažniausiai proginiai darbai.
R.Kupcikevičius sako, kad jam geriausia ir lengviausia gaminti iš liepos. Klevą, pasak tautodailininko, drožinėti sunkiau, tačiau raštai jame yra švaresni. Gražus paties medžio raštas, kada dirbinys gaminamas iš vaismedžio – slyvos, kriaušės. Tada nieko daugiau ir nereikia. Vienas dirbinys menininko kolekcijoje yra ir iš buko. Papuošalams pirko egzotiškų kraštų medienos, tačiau ji drožinėjimui netinka, tik šlifavimui, nes yra labai kieta.
Į savo pomėgį tautodailininkas retsykiais įtraukia ir draugus, prašydamas išpjauti kai kurias detales. Jų gamybai reikalingos medžio staklės, o R. Kupcikevičius dirba savo namuose, bute, kur staklėms nepakaktų vietos. Pirmiausia išpjaunamos detalės, jos šlifuojamos, tada drožinėjamos ir padengiamos vašku.
Artimieji – pirmieji kritikai
Šeimos nariai – pirmieji R. Kupcikevičiaus darbų vertintojai ir kritikai. Žmona, kai vyras parodo jau pradėtą kūrinį, išsako savo pastabėjimus, kurie dažnai praverčia. Su ja, sukūręs pagrindinį motyvą, tariasi, kaip papuošti kraštus. „Kartais puošiu per daug smulkiai“, – sako tautodailininkas. Raštai gimsta iš meilės darbui. „Man malonu ir miela sėdėti ir drožinėti. Galiu dirbti kelias valandas, kol paskausta akys“, – pasakoja drožėjas.
Medis kalba ir sūnaus rankose, tačiau, kaip ir daugumai jaunų žmonių, sukūrus šeimą, sūnui drožybai trūksta laiko.
Kiek užtrunka išdrožinėti vieną kūrinį, autoriui pasakyti sunku, nes jis nedirba kasdien pagal nustatytas valandas. Pasitaiko dienų, kai darbuojasi net po šešias valandas, o kartais būna, kad savo pomėgiui gali skirti tik valandą. Priklauso nuo įvairių aplinkybių, kitų suplanuotų darbų, kuriuos būtina atlikti. Tautodailininkas dirba neskubėdamas, su pasimėgavimu. Išdrožinėti vidutinio dydžio prieverpstę nuo kontūro išpjovimo iki išdailinimo trunka maždaug keturias dienas. Tačiau gaminys gaminiui nelygus – kitam gali prireikti ir daugiau laiko.
Savo darbų R. Kupcikevičius nepardavinėja. Nors yra keletą pardavęs, dažniausiai dovanoja. Pasak tautodailininko, mugėse žmonės labiau linkę pasižiūrėti, pasigrožėti, bet ne įsigyti. Tie, kurie norėtų pirkti, dažniausiai galvoja apie tokią kainą, kad geriau darbą padovanoti, nei parduoti.
„Darbas vis dėlto kruopštus. Įdedi ir savo minčių, ir energijos, – sako menininkas – „tad atiduoti už menką kainą nesinori.“ Iš tautodailės darbų gyventi sunku. Galima, bet tada reikia atsisakyti ilgų kūrybinių ieškojimų, pasirinkti vieną modelį ir pagal jį gaminti daug ir greitai, o R. Kupcikevičius savo darbus mėgsta daryti gražiai.
