Vilnietis Gintautas Dūdėnas sako dvarą nusipirkęs, ieškodamas vietos, kur pasodinti sakurą. Akinamo baltumo sakurą, augintojų teigimu, vienintelę tokią Europoje, šeima įsigijo japoniškame sode Kretingoje. Namų Vilniuje terasa tokiam augalui netinka. Besvarstant, kur ją auginti, kilo mintis – gal dvare.
Šeima atsivertė parduodamų dvarų skelbimus, nieko nesitikėdami. Kaip sako pats G. Dūdėnas, – juokais. Ir akis užkliuvo už Vaitkuškio dvaro skelbimo.
„Dvaras pasirodė vertas dėmesio, bet už jį prašoma suma buvo per didelė“, – pasakoja naujasis šeimininkas. Vis dėlto atvažiavo jo apžiūrėti. Šeima, pasak G. Dūdėno, gerai praleido laiką ir išvažiavo.
Rūpėjo išsaugoti paveldą
Kai tuometinis parduodamo dvaro šeimininkas paklausė, kiek šeima siūlo už dvarą, daug negalvodami pasakė sumą, už kurią įsigyti šio turto nesitikėjo. Pardavėjui pasiūlyta suma išties netiko, tad atsisveikino.
Po kurio laiko buvęs dvaro šeimininkas apsilankė G. Dūdėno šeimos parduotuvėje Užupyje, pamatė jų gyvenimo koncepciją. Čia įkurta „Visokių daiktų krautuvėlė“ traukia lankytojus įvairiais senoviniais dirbiniais.
Nors pirkėjas ir pardavėjas išsišnekėjo, kainos vis tiek nesutarė. Dvaras jau slydo į kito pirkėjo, siūliusio didesnę sumą ir ketinusio jame įrengti pramogų kompleksą, rankas. Pardavėjas išvažiavo tartis dėl dvaro pardavimo kitam žmogui.
Tačiau po pusvalandžio vėl paskambino. Buvusiam dvaro šeimininkui buvo svarbu išsaugoti paveldą. Jam rūpėjo dvaro likimas.
Pirko karantino metu
Dvarą su jam priklausančiu 4 hektarų žemės plotu G. Dūdėnas įsigijo karantino metu. Nors iš pradžių už jį buvo prašoma ketvirčio milijono eurų, karantinas gerokai numušė kainą.
Atsakydamas į klausimą, kiek atsiėjo įgytas turtas, naujasis šeimininkas tikslios sumos neįvardijo, tik pasakė, kad dvaras kainavo „kaip butas Šeškinėje“.
Planai ir fantazijos
Pasidomėjus, kokie yra naujojo dvaro šeimininko planai, jis atsako, kad norėtų išsaugoti tai, kas išlikę. Vienas pirmųjų būtinų darbų – įrengti pastato hidroizoliaciją, kad nešlaptų pamatai. Taip pat reikia užsandarinti langus.
Apie planus G. Dūdėnas dar nekalba, juos vadina fantazijomis. Norėtų atkurti bokštą, sutvarkyti oranžerijos griuvėsius. Juose reikia išpjauti medžius, kad neardytų išlikusių sienų. G. Dūdėnas norėtų atidengti buvusią oranžeriją, kad ji taptų labiau matoma, o tuo pačiu ir konservuoti, kad neirtų mūras. Tolimoje fantazijoje jis šią vietą mato kaip erdvę parodoms – su išlietomis grindimis, su ekspozicijomis ant vidinių ir išorinių sienų, apsaugotą stikliniu gaubtu.
G.Dūdėnas svajoja atkurti bokšto kuorus bei plokščią stogą, kurių vaizdas išlikęs fotografijose. Tai padarius, svečiai galėtų gerti kavą ir mėgautis apylinkių vaizdu, įsitaisę pačiame bokšto viršuje.
Šeimininkas norėtų pirmąjį ir antrąjį bokšto aukštus atskirti nuo trečiojo ir ketvirtojo, tai yra įrengti atskirą įėjimą iš lauko, vedantį tiesiai į trečią bei ketvirtą aukštus. Dabar į bokštą patenkama tik pro vienas duris ir, norint užlipti į viršutinį aukštą, tenka pereiti visus kitus žemiau esančius.
Žydi visą sezoną
Teritorija, pasak G. Dūdėno, šiek tiek keisis. Kol kas ji tik šienaujama, tačiau ateityje norėtų įrengti medinius stalus su suolais. Nors dar nėra tikslių planų, kur, kas stovės, pamažu mintys išsigrynins.
Naujasis šeimininkas džiaugiasi, kad dvaro parkas visą sezoną nuo pavasario iki rudens – pilnas žiedų. Viena čia besilankiusi botanikė atkreipė dėmesį, kad augalai parke sukomponuoti taip, jog vieniems nužydėjus, tuoj skleistųsi kiti – ievos, alyvos, erškėtrožės, šeivamedžiai.
„Dvarų parkai ir buvo kuriami taip, kad jie visą laiką žydėtų ir džiugintų juose bevaikštinėjančius žmones“, – sako naujasis šeimininkas. Teritorijoje jis jau pasodino jazminaitį smulkiais žiedais.
Vieta liks atvira turistams
Nuo pirmo karto, kai šeima lankėsi dvare su mintimis jį įsigyti, pastebėjo ypatingą šios vietovės trauką. „Nespėjus užverti vartų, pradėjo eiti turistai“, – dalijasi G. Dūdėnas.
Ateityje galimybė apsilankyti dvare išliks – bus numatytos lankymo dienos, paskelbti kontaktai, planuojama toliau bendradarbiauti su Kosakovskių institutu. Ekskursijas ves muziejininkė, istorikė Regina Škuropad. Dvaro teritorijos lankymas liks nemokamas, mokestis bus imamas tik už ekskursiją.
Dvare jau vyko dailės mokytojų pleneras. Ateityje, siekiant kurti santykį, ši vieta liks atvira panašiems renginiams bei projektams.
Domina tikri daiktai
G.Dūdėnas gyvena Vilniuje. Kartu su žmona augina du vaikus – 7-erių ir 13-os metų.
Be minėtos krautuvėlės šeima dar turi internetinę kvepalų parduotuvę „Kvepalų baras“, kurioje prekiauja kvepalais iš viso pasaulio. Anot G. Dūdėno, juos parenkant „svarbu, kad būtų tikri, kokybiški ir kvapą skleistų iki pat pabaigos“.
Lankantis dvare, vis dažniau tenka pabuvoti ir Ukmergėje. Čia atveda įvairūs reikalai. G. Dūdėnas sako pastebėjęs tam tikrų Ukmergės ir Vilniaus gyvenimo skirtumų. Vyrą nustebino, kad Ukmergėje gėlių parduotuvėje nerado pirkti žemių. Kitąsyk nustebino klausimas, ar Vilniaus kavinėse stalo vanduo prie pietų yra mokamas, ar ne.
Pats G. Dūdėnas domisi litvakų daile, kolekcionuoja senovinius žemėlapius, paveikslus, muzikines dėžutes, skardinius žaislus. „Tikri daiktai mane domina“, – sako vyras. Šeima įsiliejusi į Vilniaus Užupio bendruomenę. Pasak G. Dūdėno, užupiečiu gali būti bet kur, ne vien gyvendamas Vilniaus Užupyje. Tai – ne vieta, o požiūris į gyvenimą.
Įsigijęs Vaitkuškio dvarą, vyras ėmė daugiau domėtis ir Kosakovskių giminės istorija.
Šiek tiek istorijos
Manoma, kad vienas pirmųjų šioje vietovėje šeimininkavo dvarininkas Vaitkus, nuo kurio pavardės ir kilo pavadinimas. Tiksliai nežinoma, kada pastatyti pirmieji Vaitkuškio dvaro rūmai, tačiau 1764 m. dvarą įsigijo Mykolas Kosakovskis.
Dvaras ir jo apylinkės suklestėjo valdant Stanislovui Feliksui Kosakovskiui, kuris buvo išsilavinęs, naujovėmis besidomintis žmogus, mėgo teatrą. Po jo mirties dvarą paveldėjo Stanislovas Kazimieras Kosakovskis, turėjęs pomėgį fotografuoti. Jo fotografijose įamžintos Kosakovskių šeimos buities ir švenčių akimirkos, dvaro interjeras, apylinkės. Vėliau dvaras atiteko Janui Eustachijui Kosakovskiui, bet jį valdė Eustachijaus motina Zofija Bover de Saint Clair-Kosakovskienė. Po jos mirties dvare daugiau niekas nesilankė.
1926 m. rūmų patalpose buvo įrengta našlaičių prieglauda. 1939 m. – apgyvendinti internuoti Lenkijos kareiviai. 1940 m. sovietų valdžia dvarą nacionalizavo. 1941 m. iš nacių įkurto geto buvo išvaromi žydai sušaudyti.
Iki šių dienų išliko tik oranžerijos griuvėsiai ir bokštas.
