Jadvyga, mergautinė pavardė Pukanasytė, gimė Liaurų kaime, Širvintų valsčiuje (dabar – Širvintų rajonas). Šeimoje augo penki vaikai: trys seserys ir du broliai.

Jadvyga – pati vyriausia, tad teko prižiūrėti vieną iš seserų ir abu brolius. Tik antrosios sesers neprižiūrėjo, nes jai gimus, Jadvygai buvo tik treji.

Ūgtelėjusi gavo ragauti ir mokslų – baigė 4 skyrius pradinėje mokykloje.

Tėvai laikė 5 ha ūkį, tad anksti  teko imtis ūkio darbų. Padėdavo grėbti šieną, prižiūrėti gyvulius. Jų buvo nemažai – dvi karvės, arklys, avių, kiaulių.

Mama verpdavo rateliu, šalia verpdavo ir Jadvyga. „Tokia ten ir verpėja aš buvau“, – kuklinasi moteris.

Tėvų namus paliko penkiolikos. Teta, tėvo sesuo, neturėjusi savų vaikų, pasikvietė kaip dukterį gyventi į Kauną. Ir čia Jadvyga be darbo nebuvo. Teta žiemą nuomodavo ledo čiuožyklą, merginai teko ją prižiūrėti – laistyti vandeniu, šveisti, valyti.

Siuvimas – darbas ir pomėgis

Kaune sukūrė ir šeimą. Ištekėjo, susilaukė dviejų sūnų. Vyras mėgo taurelę, todėl vėliau išsiskyrė. Sūnums jau buvo penkiolika ir aštuoniolika metų.

Antrąsyk ištekėjo už žmogaus, kurį pažinojo ir su kuriuo draugavo aštuonerius metus. Jis ją ir pasikvietė gyventi į Ukmergę. Nusipirko namą prie upės ir įsikūrė. Kaimynystėje susirado draugų. Su antruoju vyru vaikų nebeturėjo, tačiau nugyveno kartu, kol išskyrė jo mirtis. Likusi viena, bendravo su giminaičiais.

Vėliau namą pardavė, o pinigus skyrė anūkams.

Kaip sako pati, „valdiško darbo“ niekada nedirbo. Gyvendama Kaune išmoko siūti ir siuvo pagal užsakymus namuose. „Buvo sunkūs laikai, reikėjo siūti daug. Būdavo, mašina barška ir barška nuo ryto iki vėlaus vakaro, o dar du vaikai maži...“ – mena Jadvyga. Ukmergėje siūdavo rečiau. Bet siūti ji mėgo ir dabar tebemėgsta. „Tik akys jau nebemato, įverti siūlą sunku“, – guodžiasi senolė. Vis dėlto, iki šios dienos siūlą į adatą dar įveria pati.

Gyvenimas siuntė netektis

Gyvenimas ne vien gera dovanojo, bet siuntė ir išbandymus. Mamai teko apverkti ir palaidoti abu sūnus. Vienas žuvo avarijoje, važiuodamas automobiliu. Kitas sirgo liga, kuri jį pasiėmė.

Liko jaunesniojo sūnaus šeima – žmona Elena ir du sūnūs. Marčią, kuri aplanko kas savaitę ir nuolatos rūpinasi, šimtametė šiltai vadina Ale, Alyte.

Anūkai išaugo į vyrus ir sukūrė savo šeimas. Vienas sulaukė dviejų, kitas – keturių vaikų, tad Jadvyga turtinga šešiais anūkais. Dar gyvi vienas brolis ir viena sesuo.

Senelių namuose Jadvyga gyvena beveik metus. Kambarį dalijasi keturiese. Ji čia jaučiasi gerai. Senolė giria personalą, kad visi rūpestingi, atidūs, slaugutės negaili dėmesio.  Čia sutiko savo draugę Genutę, pažįstamą iš ankstesnių laikų, su kuria ir bendrauja per dienas, dalijasi moteriškomis godomis.

Jadvyga domisi laikraščiais, prašo paskaityti. Dienas praskaidrina užsiėmimai – mankštos, siuvimas. Jadvygos karpiniai puošia įstaigos erdves. Jai sekasi ypatingai gražiai karpyti.

Kalbantis apie maistą, senolė papasakojo, kad labiausiai  mėgsta šaltibarščius, todėl diena, kuomet meniu yra šis patiekalas, savaitėje – pati skaniausia.

Gimtadienis – svarbi šventė

Viskas būtų gerai, tik skauda koją, todėl moteris šlubuoja, be vaikštynės negali paeiti.

Jokios dovanos 100 metų sukakties proga sakė nenorinti. Svarbu – ne dovanos, o sukakties paminėjimas. Šventei Jadvyga ruošėsi  labai moteriškai – pasigražino, pasipuošė.

Deltuvos senelių namuose yra 33 vietos, šiuo metu 31 iš jų užimta. Trys senukai nebesikelia iš patalo. Yra ir daugiau sunkiai judančių, bet vis dar atsikeliančių su kitų pagalba žmonių. Senelius lanko artimieji. Rečiau lankomi tie, kurie neturi savo vaikų ar anūkų, o tolimesni giminaičiai atvyksta tik keletą kartų per metus.

Dauguma Deltuvos senelių namų gyventojų yra garbingo amžiaus – kam per 80, kam per 90 metų. Šimto metų šiuose namuose nuo pat jų atidarymo 1995 m. sulaukiama tik antrą kartą. Tad jaudulį šventė kelia ne tik jubiliatei, bet ir visiems. Jadvyga sukakties dieną sulaukė svečių – rajono vadovų dėmesio, marčios ir anūkų. O darbuotojai pasirūpino muzika. „Gimtadienis jai yra svarbus, todėl norisi paminėti šventiškai“, – sakė socialinė darbuotoja Ieva Kralikevičiūtė. 

Įprastai įstaigoje garbingi jubiliejai paminimi kartu su svečiais susėdant už stalo, tačiau šiemet to negalima padaryti, todėl svečiai suskirstyti srautais. Patalpose lankyti leidžiama tik po vieną ir ne ilgiau nei 15 min., lauke  gali būti daugiau žmonių ir pabendrauti kiek ilgiau, tačiau stengiantis išvengti kontaktų.