Osvaldas Bareikis save vadina tikru ukmergiškiu, nors daug metų teko gyventi Vilniuje.

27-erių metų sportininkas pasakojo  turintis įgimtą regėjimo negalią. Mato apie 15–20 proc.

Baigus Ukmergėje antrą klasę, berniukui teko išvykti iš namų ir mokytis sostinėje specialioje aklųjų ir silpnaregių mokykloje.

Namo grįždavo kiekvieną savaitgalį ir visada labai jų ilgėdavosi. Gerai prisimena keliones nuo autobusų stoties iki buto Žiedo gatvėje.

Nuo 11-os metų ukmergiškis pradėjo aktyviai sportuoti. Domėjosi įvairiomis sporto šakomis – plaukimu, imtynių sportu, lengvąja atletika. Mokėsi ir muzikos.

Gimnaziją Osvaldas nutarė baigti Ukmergėje. Antano Smetonos gimnazijoje mokėsi 3-ioje ir 4-oje klasėse. „Sėdėdavau pirmame suole, kad kiek galima daugiau matyčiau“, – pasakoja šiandien aukštų įvertinimų  pelnęs vaikinas.

Baigęs gimnaziją, Ukmergės technologijų ir verslo mokykloje jis įgijo staklininko specialybę. Bandė įsidarbinti, bet atlygis nelabai tenkino, tad vėl išvyko į Vilnių. Kelerius metus padirbo, po to Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje įgijo mechaninių technologijų inžinieriaus specialybę.  

O pernai Vilniaus Gedimino technikos universitete pradėjo pramonės inžinerijos magistro studijas.

Tarp stipriausių pasaulyje

Prieš 8-erius metus O. Bareikis nutarė sukti į profesionalų sportą – nors sekėsi ir kitos sporto šakos, pasirinko dziudo imtynes.

Aukšti pasiekimai atvėrė kelius dalyvauti 2016-ųjų metų Rio de Žaneiro parolimpinėse žaidynėse. Buvo vienas iš 24-ių Lietuvos parolimpinės delegacijos narių. Mūsų šaliai atstovavęs ukmergiškis tada užėmė 5 vietą tarp dziudo imtynininkų.

Tais pačiais metais pateko į geriausiųjų metų sportininkų dešimtuką.

Įveikia ir sveikuosius

O.Bareikis pasižymi ne tik neįgaliųjų, bet ir sveikųjų sporte. Neseniai jis triumfavo šalies sambo čempionate ir lipo ant nugalėtojų pakylos dziudo pirmenybėse.

Svorio kategorijoje iki 73 kg besivaržantis O. Bareikis per dvi dienas sudalyvavo net 9 dvikovose.

Neslepia, jog pergalė prieš negalios neturintį varžovą – papildoma motyvacija.

„Didelis stimulas yra tas suvokimas, kad galiu kovoti ne tik su silpnaregiais ir aklaisiais oponentais, bet ir su sveikais varžovais. Tai rodo, kad mes, silpnaregiai, nesame kažkokie išskirtiniai ir silpni. Treniruojamės ir varžyboms ruošiamės lygiai taip pat. Esame tiek pat stiprūs“, – sako sportininkas.

Sunkiau nei kitiems

Atkakliu darbu daug pasiekęs O. Bareikis sako, kad ne tik sportuojant, bet ir studijuojant ar dirbant regėjimo negalią turinčiam žmogui reikia įdėti gerokai daugiau pastangų, nei sveikiesiems.

Pasakoja, kad universitete jam reikia dėti gerokai daugiau pastangų nei kitiems – mokytis daug atidžiau, namuose peržiūrėti visą medžiagą.

Daugiau pastangų, be abejo, reikia ir treniruočių bei varžybų metu, juk negali matyti visų varžovo judesių ir detalių.

Palaiko žmona

Sportininkas neslepia, kad susidoroti su sunkumais jam labai padeda žmona Gluosnė, anksčiau ir pati aktyviai dalyvavusi lengvosios atletikos, plaukimo varžybose.

„Gluosnė kartu su manimi džiaugiasi, išklauso mano nuoskaudas, pataria. Mes labai gerai susikalbame, nes ji žino, kas yra tas profesionalus sportas, kiek reikia atiduoti jam energijos, laiko. Būna, kad grįžti po treniruotės ar varžybų nusiminęs, pavargęs“, – sako sportininkas.