Visi turėjome išmokti gyventi be įprastų susitikimų su draugais, kavinių ar tiesiog lankymosi parduotuvėse. Kas galėjo, persikėlė į internetinę erdvę. Liko tik pasivaikščiojimai gamtoje, bet ir tuos sutrukdė sunkiai perbrendamas sniegas.

Įsivaizduokite, kad visa tai turite išgyventi svetimoje šalyje. Vietoje to, kad būtum apsuptas savo šeimos ir artimųjų, atsiduri situacijoje, kur turi dalytis vienu butu su grupele keistų žmonių, kaip ir tu, atkeliavusių iš skirtingų pasaulio kampelių. Visi maži nesutarimai, kurie anksčiau ištikdavo, staiga tampa labai rimtomis kovomis – už vietą ant sofos, miego laiką, mėgstamiausią keptuvę pietums gaminti... Kaip gi tarptautiniai savanoriai išgyveno šį laiką Ukmergėje?

Mes čia gyvename šešiese – atvykę iš Ukrainos, Čekijos, Jordanijos, Rumunijos, Prancūzijos, Reunion salų, priklausančių Prancūzijai. Dalyvaujame Europos solidarumo korpuso finansuojamame savanorystės projekte. Tai – programa, skirta 18–29 metų amžiaus žmonėms, suteikianti galimybę nuo 2 savaičių iki 12 mėnesių savanoriauti svečioje šalyje.

Visos kelionės, gyvenimo, draudimo ir kitos išlaidos apmokėtos ir dalyviams nieko nekainuoja. Mes atvykome savanoriauti į „Skautų slėnį“, lauko darželį „Vėjo šalies vaikai“, popamokinio užimtumo centrą „Lyderių karta“, Jaunimo laisvalaikio centrą bei sveikatingumo studiją „Balansas“.

Lietuvoje esame jau nuo rugsėjo, bet dėl karantino jau ilgai negalime dalyvauti veiklose taip, kaip norėtume. Kaip bėga mūsų dienos?

Kai kurie iš mūsų pradėjome asmeninius projektus. Kurti naują priimančios organizacijos įvaizdį ar vaizdo filmukus jaunimui – tai, ką galima veikti iš namų.

Vienas savanoris pradėjo statyti paukščių lesyklėlę lauko darželiui, tai jam tapo galimybe bent kuriam laikui pabėgti į tuščią salytę Jaunimo laisvalaikio centre. Aš sugalvojau įgyvendinti idėją sukurti čekiškų skautiškų palapinių pastovyklę „Skautų slėnyje“.

Likusieji tapė sienas savo priimančiose organizacijose, važiavo padėti gyvūnų prieglaudoje, kur visada trūksta rankų. Tos dienos prabėgo žaidžiant su gyvūnais, vedžiojant šunis ir valant jų gardus. Kitas laikas prabėgo skambinantis su draugais namuose, žiūrint serialus, žaidžiant stalo žaidimus ar drauge ruošiant vakarienes.

Drįstu teigti, kad didžiausias projektas, kuris jau beveik įgyvendintas, – čekiškų palapinių statyba. Apie jį noriu papasakoti kiek daugiau. Tai pareikalavo daug valandų braižymo ir skaičiavimo. Prireikė nemažai įvairiausių įrankių ir detalių, kai ką teko specialiai užsakinėti, pirkti.

Šių palapinių istorija prasidėjo dar 1913 metais, kai Čekijos skautai pirmąsias pasistatė iš medienos atliekų ir dviejų vandeniui nepralaidžių medžiagų. Bėgant metams mes jas pradėjome statyti iš geros medienos ir specialiai joms siuvamų stogų. Pasidarė įmanoma jas išrinkti per kelias minutes, patalpinti į priekabas ir pervežti į kitas stovyklavimo vietas. Iš naujo surinkti tokią palapinę trunka ne daugiau nei 15 minučių. Čekijoje skautų stovyklos trunka mažiausiai dvi savaites, tad tokioje palapinėje gyventi yra labai patogu ir komfortiška.

Nenuostabu, kad Čekijoje jos labai išpopuliarėjo ne tik tarp skautų, bet ir kitų organizacijų, organizuojančių veiklas gamtoje. Vaikams labai patinka jose miegoti, nes tai – stabili struktūra su pakankamai daug vietos viduje. Standartinis tokios palapinės dydis – 200x200 cm, medinis pagrindas yra apie 80 cm aukščio, o stogas pakeltas tiek, kad per vidurį gali stovėti suaugęs žmogus. Žinoma, yra įvairių šių palapinių variantų.

Palapines, kurias nusprendžiau statyti čia, yra būtent tokios, kuriose prabėgo mano vaikystė su skautais, – su dviejomis pakeltomis lovomis iš šonų ir staleliu per vidurį.

Mano skautų būrys Čekijoje turi apie 40 tokių palapinių. Kai kurios jų yra vyresnės už mane ir dar vis puikiai atlaiko 2 mėnesius aktyvaus vaikų stovyklavimo kiekvieną vasarą. Tikiuosi, kad sukursime mini pastovyklę (6–7 palapinės) „Skautų slėnyje“ ir jos tarnaus taip pat gerai čia, kaip ir Čekijoje, metai iš metų priimdamos vaikus stovyklauti.

Karantinas yra nelengva patirtis, bet mes išgyvenome. Kartais patyrėme įtampų ar tarpusavio konfliktų, bet pagaliau tai padarė mus stipresnius, sustiprino tarpusavio ryšius, o ir nuveikėme daug gerų darbų.

Tai tikrai buvo neeilinė patirtis kiekvienam, bet dabar jau nekantraudami laukiame pavasario ir tikimės karantino apribojimų atlaisvėjimo.