Spausdinti šį puslapį

Ilgaamžiškumo paslaptis – saikingume

Adėlė Šlaitienė savaitgalį atšventė šimto metų sukaktį.  Šeimos asmeninio archyvo nuotr. Adėlė Šlaitienė savaitgalį atšventė šimto metų sukaktį. Šeimos asmeninio archyvo nuotr.

Adėlė Šlaitienė nuo jaunų dienų buvo ligota, visą gyvenimą sunkiai dirbo, palaidojo tris savo sūnus. Tačiau likimas jai buvo dosnus – sekmadienį moteris atšventė šimto metų sukaktį.

Adėlė gimė 1921 metų rugpjūčio 8 d. Žemaitkiemio seniūnijoje, Antatilčių kaime. Mamos neteko maža – būdama vienų ar dvejų metukų. Šeimoje augo trys vaikai, be mažosios Adėlės – vyresni brolis ir sesuo. Tačiau tėtis antrą kartą taip ir nevedė.

Nepaisant sunkių sąlygų, šiek tiek mokėsi, lankė kelis skyrius pradžios mokykloje. Kaip sako dukra Vanda, „galvą turėjo“. Ne tik skaitė ir rašė, bet ir skaičiuoti mokėjo – vėliau savo vaikams padėdavo mokykloje užduotus namų darbus atlikti.

Brolio likimas susiklostė tragiškai – pokariu jis žuvo, sudraskytas minos. Sesuo taip pat anksti mirė. Tad Adėlė liko viena.

Pasak dukros Vandos, ji buvo gera audėja. Turėjo savas stakles, pati sudarinėdavo raštus. Mezgė. Visą gyvenimą dirbo įvairius darbus – yra tekę pačiai net ir rąstus namui vežimu vežti.

Susipažinusi su būsimu vyru Petru Šlaitu iš Žemaitkiemio, ištekėjo eidama 27-us metus. Naujai susikūrusi šeima gyveno Adėlės gimtinėje – Antatilčių kaime. Susilaukė keturių vaikų – be dukros Vandos, kuri gimė antra, dar trijų sūnų.

Būdama 50-ies Adėlė liko našle. Antrą kartą neištekėjo. „Gal ir buvo besiperšančių, tačiau mama mums to niekada nepasakojo“, – sako dukra.

Moteris visą gyvenimą buvo labai religinga. Nuo mažens vaikus mokė būti sąžiningus ir dorus, svarbiausia – svetimo gero neimti. „Eidama pro kaimynų sodą, net ir savą iš namų pasiimtą obuolį iš rankų paleisdavau, kad tik nepagalvotų, jog svetimą nuskyniau ar nuo žemės pakėliau“, – prisimena mamos diegtas vertybes Vanda.

Deja, šiandien visi trys šimtametės senolės sūnūs jau ilsisi po žeme.

Sovietmečiu Adėlė dirbo kolūkyje įvairius darbus, tačiau buvo be sveikatos – sirgo sąnarių liga. Gydytojas sakydavęs: „Nuo tos ligos nemirsi, bet ir ramybės neturėsi.“  Dėl ligos dažnai gaudavo atleidimą nuo darbų. „Visą gyvenimą vargo su sąnariais, buvo ligota – niekas negalvojo, kad tiek išgyvens“, – dalijasi prisiminimais dukra.

Vandos ir jos sutuoktinio namuose mama gyvena apie aštuonerius metus. Būdama 90-ies Adėlė dar pati tvarkėsi savo vienkiemio sodyboje Antatilčių kaime. Deja, vėliau vienai gyventi darėsi vis sunkiau. Nors Vandos šeima visuomet padėdavo nudirbti didžiuosius ūkio darbus – kasmet talkindavo šienapjūtės metu ruošiant pašarus žiemai – ilgainiui prižiūrėti ūkį tapo nebe senolės jėgoms. Iš pradžių teko atsisakyti karvės, o vėliau ir sodybą parduoti. Ilgai nenorėjo Adėlė palikti savų namų. Galiausiai įkalbėjo. Dabar dienas leidžia dukters bute, į kiemą nebeišeina.

Vanda sako, kad mama, seniau mėgdavusi bendrauti, su svečiais gerti kavą ir šnekučiuotis, dabar tampa vis tylesnė ir uždaresnė, susitelkusi į save. Draugių gyvų jau beveik nebelikę. Tik viena, perkopusi devintą dešimtį vilnietė, vasarojanti kaime. Jau ir ji besiramstanti lazdomis. Dar gyvena giminaitė Varėnoje, kasmet atvažiuojanti į Ukmergę aplankyti kapų. Tuo pačiu ir Adėlę aplankanti, tik kas kartą giminės pasikalba vis mažiau.

Kokia ilgaamžiškumo paslaptis? Adėlė neturėjo jokių blogų įpročių: niekada nerūkė, negėrė, valgė su saiku. Dabar sveikata vis dar leidžia valgyti viską, dėl virškinimo nesiskundžia, tik kantrybės reikia...

Atmintis – kaip kada: kartais prigęsta, o kartais būna visai šviesi. Vartydama išleistą knygelę „Mūsų Antatilčiai“, radusi šeimos nuotrauką, visus neklysdama išvardijo – ne tik save ir savo vyrą, bet ir amžinąjį atilsį kaimynę su „pupuliu“ (vaiku). Tačiau kasdien prisiminimais apie praėjusias dienas, išgyvenimus nesidalija. „Daugiau tyli. Jeigu pakalbini, atsako. Bet taip, kaip anksčiau būdavo, jau nebėra“, – sako dukra.

Kartais Adėlė stebi per televiziją transliuojamas šv. Mišias. Tačiau labiausiai mėgsta vartyti žurnalus, knygas su paveikslais. Ką jie senolei pasakoja, niekas nežino. Akinių nereikia. Kur didesnės raidės, sako, kad perskaito.

Taip ir bėga dienos. Užaugo trys anūkai ir dvi anūkės. O ir penki Adėlės proanūkiai jau dideli...

Šimto metų sukaktį atšvęsti likimas skiria nedaugeliui. Rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus duomenimis, dabar rajone gyvena 7 šimtametės moterys. Pasak skyriaus vedėjo pavaduotojos Valdonės Ginaitienės, šie metai yra rekordiniai lyginant su dviem praėjusiais. 2020-aisiais sveikinti 5, 2019 m. – 6 šimtamečiai.

Rugpjūčio mėnesį šimto metų sukakčių laukia dar dvi, o gruodį – viena senolė. 

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)