Pasirinktas gyvenimo kelias – tiesti pagalbos ranką

Švč. Trejybės bažnyčios „Carito“ vadovė Zita Prilepina. Švč. Trejybės bažnyčios „Carito“ vadovė Zita Prilepina.

Lina SUKACKIENĖ

Ukmergiškė Zita Prilepina – savo gyvenimo prasmę ir pašaukimą atrado tikėjime. Šiandien moteris ieško būdų, kaip padėti likimo labiausiai nuskriaustiems žmonėms – vienišiems ir ligoniams.

„Supratimas ateina vėliau, negu įvyksta koks nors faktas, bet suprasti pagrindinį klausimą ir atsakyti į jį sau – reikia nueiti tam skirtą kelią“, – įsitikinusi Ukmergės Švč. Trejybės bažnyčios „Carito“ vadovė Zita Prilepina.

Sako, kad tikėjimas jos kelyje buvo nuo vaikystės. Šeimos namas stovėjo prie senųjų Ukmergės kapinių, tad kasdien teko matyti laidotuvių apeigas. Patirti laidotuvių ritualai formavo ir tam tikrus tikėjimo stereotipus. Kaip ir visi šeimos nariai, ji lankė bažnyčią, bet nesigilino į tikėjimo tiesas.

Iki šių dienų tėvų Angelijos ir Stasio Talučių namas saugo pirmąsias Zitos tikėjimo patirtis, aplinka formavo ją kaip šiandienos asmenybę. Augo ji daugiavaikėje šeimoje – buvo šeštas vaikas joje.

Pamirštame padėkoti

Z.Prilepina atvirai pasakoja apie savo patirtį, einat gilinimosi į krikščioniškąsias tiesas keliu.

Nuo vaikystės buvo išmokyta eiti į bažnyčią, nedirbti sekmadienį ir švęsti religines šventes. Tačiau giluminis tikėjimas atėjo su tam tikromis patirtimis ir vis nauju pažinimu bei žiniomis.

Tos patirtys buvo įvairios. Prisimena kaip į šv. Agotos duonos šventinimo Mišias ji atsinešė ne duonos riekelę, kaip įprasta, o visą  kepalą. Pergalvojo, kad reikės juk pasidalyti šventinta duona su artimaisiais. O kiek jos iš tikrųjų reikia, nepagalvojo...

Plėtė žinių ratą

Vėliau atėjo noras plėsti savo  teologines žinias. Pirmiausia – „Alfa“ kursuose. Tai – kursai pradedantiesiems eiti su Dievu pasirinktu keliu. „Šiuose kursuose sutikau įvairių patyrimų išgyvenusių žmonių. Baigusi mokymus supratau, kad kiekvienas iš mūsų neturime jokios rankenos išorėje, kuria būtų galima atidaryti mūsų širdis. Kiekvieną tiesą priimame atverdami jai savo širdis. Ir kai laisvai pasirenki savo gyvenimo kelią, tada nebereikia skaityti horoskopų ar tuksenti į stalą, kad kas nors neįvyktų“, – sako Z. Prilepina.

Ne vienus metus ji dalyvauja „Carito“ veikloje. Sako, kad tai – neįkainojama patirtis jos gyvenime. Pagalbos žmonėms prireikia tuo atveju, kai jie lieka vieniši arba suserga.

Pasak ukmergiškės, „Carito“ veikla leidžia pamatyti visas žmonių emocijas – skausmą, džiaugsmą, liūdesį.

„Tikėjimo jėga yra labai didelė. Dažnai gyvenime yra taip, kad Dievo ieškome tik atsitikus nelaimei. Kai viskas gerai, mes pamirštame padėkoti už gyvenimo dovanas“, – sako moteris.

Lanko ligonius

Evangelizacijos mokykla, kurią yra baigusi Zita, jai įprasmino pagrindinius tikėjimo akcentus – dėkojimą, atjautą ir gailestį. Juk mes visi esame ties ta pačia atradimo ar praradimo riba. Vieni tikėjimą atrandame ir pradedame eiti tuo keliu, kiti – jį tiesiog prarandame.

Moteris savanoriškai lanko ligonius, gulinčius Ukmergės ligoninės Slaugos skyriuje, kai tai leidžia gydymo įstaigoje nustatyta tvarka. Mato, kad vienišiems žmonėms kartais svarbiau su kuo nors pasikalbėti ir gauti ne tik valdišką socialinę paslaugą.

Lankomi žmonės nudžiunga kuomet stengiesi įgyvendinti jų prašymus. Net pačius keisčiausius.

„Buvo mano praktikoje tokia garbaus amžiaus močiutė. Jai reikėjo nupirkti šlepetes. Jas turėjau keisti tris kartus, nes vis kas nors jai netikdavo. Ir kai atnešiau tas, kurios atitiko visus jos reikalavimus, ji nurimo ir nusišypsojo. Man labai svarbu, kad žmogus nors akimirką gyvenime pasijustų laimingas“, – pasakojo moteris.

Kalėjimo patirtis

Z.Prilepina, eidama tikėjimo keliu, tam tikra prasme įgijo kalėjimo patirties. Žinoma, ne kaip nuteistoji, o kaip ta, kuri tiesia ranką laisvę praradusiems žmonėms.

„Pati pasirinkau apsilankymą kalėjime. Ten niekada nebuvau buvusi su jokia misija. Dvejojau, ką pasakysiu tiems žmonėms, ar sugebėsiu atsakyti į jų klausimus. Bet pasiklioviau tikėjimu ir savo širdimi“, – pasakoja Zita.

Pabendravusi su nuteistaisiais, Zita suprato, kad kai kurie taip pat ieško kelio į tikėjimą. Vieni skaito knygas, kiti mokosi, siekdami rasti atsakymus į mus kankinančius klausimus.

Šis apsilankymas dar labiau sustiprino Zitos tikėjimą tuo, kad negali pasmerkti žmogaus, privalai teisingai vertinti jo poelgius ir visada suteikti galimybę jam pradėti eiti kitu keliu.

Moteris supranta, kad negalima tikėtis, jog vienas ar kitas pokalbis teologine tema gali pakeisti paklydusio žmogaus gyvenimą. Bet negalima ir nukirsti, kad ta praktika nereikalinga.

Dirba auklėtoja

Z.Prilepina 45-erius metus dirba vienintelėje darbovietėje – vaikų darželyje auklėtoja.

„Nėra mūsų darželis katalikiškos pakraipos ir negaliu vaikams dėstyti religinių tiesų“, – pasakoja Zita. Tačiau ji stengiasi ugdyti pagarbą mūsų tautos tradicijoms. Pavyzdžiui, prieš Vėlines visada kalbasi su vaikais apie apleistus kapus, apie tai, kad būtų gražu ir ant jų uždegti atminimo žvakutę. Savo artimųjų kapus vaikai lanko su tėveliais, o apleistus kapus – kartu su auklėtojomis.

Z.Prilepina labai mėgsta gerumo pasakas. Jos atveria mažylių širdeles ir pamoko „piktuosius kenkėjus“.

Ir savo „karitietės“ veikloje mėgsta kartu su bažnytine literatūra padovanoti tikintiesiems šių pasakų knygeles. Dovanodama visada palinki, kad tėveliai garsiai vaikams paskaitytų tas pasakas. Supranta ir vertina, kiek yra svarbus tėvų bendravimas su vaikais.

Pokalbiai po mišių

Ukmergės Švč. Trejybės bažnyčios „Carito“ vadovė pastebi, kad nauja laikotarpio formuojama problema – žmonių tarpusavio bendravimo stoka. Daug vyresnio amžiaus žmonių yra vieniši, mažai kieno nors lankomi. Jie vis rečiau bendrauja tarpusavyje, nes tiesiog laikas suformavo kitokias tradicijas.

„Todėl gimė mintis rengti pokalbius po mišių. Kaip ir visoms naujovėms, taip ir šiai apsigyventi kiekvieno krikščionio sąmonėje reikės laiko. Bet tie, kurie jau pabandė šią praktiką, liko patenkinti. Galvoju, kad tokie pokalbiai po mišių taps mėgstami parapijos žmonių“, – pasakojo Zita.

Ji atsakingai ruošėsi šiam pokalbiui. Pasirūpino arbatėle. Norėjo, kad žmonės, atėję į bažnyčią, patirtų maldos ir saviraiškos palaimą. Švč. Trejybės bažnyčios parapijos tikintieji palaiko Zitos iniciatyvas ir prisideda jas įgyvendinant.

Nelaukia, kol suras

Z.Prilepina sako nelaukianti, kol ją suras tie, kuriems reikalinga pagalba. Ji kartu su Švč. Trejybės bažnyčios klebonu Šarūnu Petrausku aplanko institucijas, kur teikiamos socialinės paslaugos, kur renkasi socialinių poreikių turintys žmonės, kuriems reikalinga vienokia ar kitokia parama.

Taip moteris susipažino su daugiavaike šeima, kurią rėmė maisto produktais prieš šv. Kalėdas. Net nepagalvojo, kad tėvai negalės pasirūpinti dovanėlėmis vaikams. Ir kai, atnešus produktų krepšelį,  tos šeimos vaikas  Zitos  paklausė, ar ji nežino, kodėl iki šiol jų neaplankė Kalėdų Senelis, moteris suprato, kad reikės jai pabūti tuo Seneliu. „Paaiškinau vaikeliui, kad Kalėdų Senis labai užimtas, bet jis būtinai juos  aplankys“, – pasakojo Zita. Ji  pasistengė, kad mažieji būtų apdovanoti Kalėdų Senelio, pati nupirko kiekvienam vaikui po dovanėlę ir nuvežė į namus.

Sako, kad ne visiems pirkiniams užtenka „Carito“ lėšų. Jas Zita ypatingai taupiai naudoja ir kiekvieną centą skaičiuoja, bet kartais tenka praverti ir asmeninę piniginę.

Gailestingumo darbams save pašventusi moteris visada klauso savo širdies – atlikti darbą pagal savo sąžinę. Negali nupirkti visiems reikalingų daiktų, bet gali rasti tokius žmones, kurie mielai dovanoja savo naudotus kokybiškus reikmenis. Tai – jos veikla po pagrindinio darbo, per atostogas, per laisvadienius.

Kai kuriose savivaldybėse „Caritas“ turi savo valgyklas, dalija sriubą ar kitaip globoja tuos, kuriems sunku vieniems tvarkytis. Mūsų mieste ta veikla didele dalimi gyva šios moters kelio pasirinkimu ir noru, kad nors trumputė laimės akimirka aplankytų tą, kuris jos jau seniai nesitiki...

Zita  išaugino tris vaikus: Kristiną, Robertą ir Dmitrijų. Kilniaširde močiute džiaugiasi anūkai Emilis, Laura ir Greta. Zita  stipri šeimos palaikymu. Jie visi bendrauja, mama jaučiasi laiminga savo vaikų gyvenimais.

Savo tikėjimo keliu ji eina viena.

Kaip viena iš padėkos formų vis dažniau tampa Zitos eilėraščiai. Ji paskiria juos konkrečioje situacijoje atsidūrusiam žmogui. Šis Zitos eilėraštis skirtas vienišai močiutei.

 

Ašara

 

Neieškokim toli

Vienišų mes veidų,

O matykim šalia

Tą, kur verkia širdis.

Ar gaili ašara

Byranti skruostu.

 

Tu pabūki su juo

Apkabink ir paguosk

Kad pajustų ramybę

Iš Dievo jam duotą.

 

Ir nušvis abiejų

Šypsena veiduose

Ir pajusit artumo

Dieviško jausmą.

Ta šviesa ir ramybė

Pasiliks veiduose

Ir nudžius gailios ašaros

Ant vienišo skruosto.

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Voruta

Tauragės laikraštis

Faberlic 2015

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų